Irmina Augustytė

Nuoširdžios ir atviros akys, gražus ramus balsas. Maloniai kalbamės lyg būtume pažįstamos. Ne vieną kartą iš jos išgirstu žodį „nuostabus“ ir nuo to mūsų pokalbis dar šviesesnis. „Turėjau labai sunkią vaikystę, kurios niekam nelinkėčiau. Jei ne tikėjimas, turbūt būčiau pasukusi labai blogais keliais“, – sako Evelina Grinevič ir jei šio fakto nežinočiau, mane stebintų toks jaunos merginos dvasingumas. Iš Senųjų Trakų kilusi Evelina, kuriai 23-eji, jau 5 metus vadovauja dviem Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikos chorams ir darbą vadina savo keliu. Evelinos mintis naudinga paskaityti net ir netikintiems – žavi jos jutimų pilnas pasaulis, noras dovanoti. Arba tiems, kuriems patiktų giedoti chore – jūs esate laukiami.

Jau 5 metus vadovaujate dviems Bažnyčios chorams. Kaip nutiko, kad būdama tokia jauna tapote chorų vadove?

2014 m. baigiau Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją, fortepijono klasę. Mano gera pažįstama, itin talentinga muzikė, vargonininkė Justina Orlovskytė, tuomet vadovavusi šiems chorams, mane pakvietė perimti iš jos tarnystę bažnyčioje. Sutikau nė nedvejodama. Gyvenime kai kuriuos dalykus darome tiesiog vedini nuojautos. Gavusi pasiūlymą, širdy pajutau, kad tai yra mano darbas ir palaipsniui, per keletą mėnesių perėmiau vadovavimą chorams. Tiesa, neturėjau vadovavimo chorui patirties, nemokėjau groti vargonais, nors gerai grojau fortepijonu. Vargonuoti teko išmokti pačiai.

Kai kalbate apie darbą – jūsų akys dega. Kuo jis jums taip patinka?

Aš jaučiu, kad savo muzikiniais gabumais galiu padėti žmonėms melstis bažnyčioje, kuri man svarbi nuo vaikystės, jaučiu, kad save įprasminu. Tai – ir savirealizacija, ir pagalba žmonėms. Nors pagyrimai ar įvertinimas nėra svarbiausias dalykas, vis tiek būna džiugu, kai po Šv. Mišių man žmonės pasako: „Kaip giliai pasimeldžiau kartu giedodamas giesmes. Man buvo liūdna, o dabar gerai jaučiuosi“. Man patinka būti su chorais: jų nariai mane praturtina, jaučiuosi kaip šeimoje. Tas šeimos pojūtis, galimybė mokytis atiduoti save kitiems ir savirealizacijos jausmas yra tiesiog nuostabus.

Bažnyčioje ne tik vadovaujate chorams, bet ir giedate Mišių metu. Ar pradžioje buvo sunku giedoti solo, juk konservatorijoje baigėte fortepijono klasę?

Taip, iki šiol buvau tik fortepijoninė solistė, koncertavau ir užsienyje. Vaikystėje dainavau chore, šiek tiek ir bažnytiniuose ansambliuose, tačiau tai buvo tik dainavimas kolektyve. Atėjusi į bažnyčios aplinką nejutau, kad vokalo prasme turėjau perlipti per save. Man reikėjo labiau prisitaikyti prie vargonų ir bažnyčios liturgijos, nes teko perprasti, kokias giesmes ir kada giedoti.

Iš tiesų, giedojimas bažnyčioje yra labai gili malda. Giedodama aš pamirštu visus sunkumus, įsijaučiu į giesmės tekstą. Taip pat jaučiu bendrystę su žmonėmis, su bendruomene.

Kartais bažnyčioje repetuoju viena, groju vargonais ar a cappella atlieku grigališkąjį choralą. Tai – man labai ypatingi momentai. Retkarčiais mano sielos brolis Raimondas įrašo tas akimirkas.

Pakalbėkime apie chorus. Kokie žmonės į juos ateina ir kodėl?

Įvairūs – nuo paauglių iki senjorų, nors dabar daugiausia įsitraukia vyresni žmonės. Vyriausiam mūsų choro nariui – 77-eri. Į chorus ateina tie, kurie tiki į Dievą, yra labai nuoširdūs, turi gerus muzikinius duomenis, bet nėra profesionalai. Juos visus ateiti motyvuoja vidinis noras ir raginimas iš šalies. Pavyzdžiui, lietuvių chore yra tokia Jadvyga – tyros širdies, be galo dosni, gera, tiesiog nuostabi moteris. Ji savo iniciatyva aktyviai kviečia kitus prie mūsų prisijungti, ji yra tikra įkvėpėja ir „uždegėja“.

Kaip jums, jaunai profesionalei, pavyksta dirbti su vyresniais žmonėmis?

Mūsų choruose – daugiausia moterys. Aš su jomis bendrauju kaip su mamomis, seserimis. Palaikom pagarbų šeimyninį ryšį. Jų nereikia specialiai įkvėpti, nes jos yra subrendusios moterys, suprantančios, ko ateina į chorą, norinčios aktyviai dalyvauti Šv. Mišiose, gyvenančios intensyvų dvasinį gyvenimą. Giedoti kartu su choristais tikrai gera. Mes turime savo tradicijas – kai turime daugiau laiko, geriame arbatą, repeticijos pabaigoje ir prieš Šv. Mišias pasimeldžiame, visada sveikiname vieni kitus gimimo dienos proga. Tai labai suartina.

Prisipažinsiu… Pirmieji metai man nebuvo lengvi. Ir dabar pasitaiko keblumų. Be to, daug mokausi ir kiek galiu tobulinuosi. Nedrįsčiau vadinti savęs profesionale…

Kaip renkatės repertuarą chorui?

Man labiausiai patinka šiuolaikinių lenkų kompozitorių kūriniai, jie taip pat yra išversti į lietuvių kalbą, todėl abiejų chorų repertuaras yra panašus. Tie kūriniai ir labai gražūs, ir lengvai pritaikomi Šv. Mišioms. Ir choristai noriai gieda šias giesmes. Aišku, kai kada pagiedame ir senovinių giesmių. Mano pajautimu ir suvokimu, giesmė kiekvienam turi atskleisti tos dienos Evangelijos mintį – pagal tai renku giesmes.

Žinau, kad norite pakviesti naujus narius prisijungti prie jūsų vadovaujamų chorų. Ką turi turėti choristas?

Nuoširdų norą šlovinti Dievą, nes tokia bažnyčios choro specifika. Taip pat choristas turi būti atsakingas, lankyti repeticijas, pagarbiai elgtis su kitais choristais. Repetuojame 2 kartus per savaitę: šiokiadienio vakarą (dažniausiai trečiadieniais su lietuvių choru, o penktadieniais su lenkų) ir sekantį kartą sekmadieniais, prieš Mišias. Vienam chorui susidaro daugiau ar mažiau keturios valandos per savaitę. Iš tiesų, žmogus, norintis giedoti, neprivalo turėti muzikinio išsilavinimo, bet, aišku, privalumas, jei jis turi gerą muzikinę klausą.

Jūsų vadovaujamų chorų koncertas, pavyzdžiui, po Mišių. Realu?

Aš nesiekiu su chorais koncertinio lygio. Tam reikia labai daug kryptingo ir sunkaus darbo – juk choristai turi savo šeimas, darbus ir kitų veiklų. Noriu, kad tinkamai dalyvautume Šv. Mišiose, kad atėję į chorą žmonės nusiramintų, atsipalaiduotų, pamirštų rūpesčius, kartu ir, be abejo, tobulėtų, išmoktų naujų nuostabių giesmių, kad tai būtų laikas sau, Dievui ir bendrystei su puikiais žmonėmis. Noriu, kad giedojimas būtų malonumas, o ne vien sunkus ir varginantis darbas. Aišku, tai nereiškia, kad giedame atsainiai. Mes stengiamės, kad mūsų skambesys būtų švarus ir tikslus, harmoningas, nes švarus ir darnus skambesys padeda susitelkti į maldą. Aš pati esu itin jautri muzikos garsams, o kai girdžiu giesmę, kurios skambesys nelabai švarus, man sunkiau susitelkti į maldą. Giesmė turi padėti melstis, turi pasiekti ir atverti žmonių širdis. Todėl labai svarbu ne vien nuoširdumas, bet ir „techninis tvarkingumas“. Viskas yra svarbu.

Kokius chorus įsivaizduojate ateityje?

Daugiausia lūkesčių ir reikalavimų turiu sau, tad visų pirma save pačią įsivaizduoju ateityje gerai įvaldžiusią vargonus, dar labiau parodančią meilę choristams, draugiškesnę, kantresnę nei dabar. Tikrai turiu kur tobulėti.

Jei kalbėtume būtent apie chorus, tai linkiu mums tokių chorų, kuriuose būtų daugiau vyrų, nes tik tada atsiskleidžia pilna giesmės harmonija. Juk dažniausiai giesmės keturbalsės, o abu mūsų chorai dabar gieda dviem, kartais tik vienu balsu. Šiuo metu norėtųsi gausesnio kolektyvo. Ir svarbiausia, kad ir toliau palaikytume šiltus santykius.

Evelinos Grinevič asmeninio archyvo nuotr.