Pamenate, laikraštyje „Galvė“ pūtė „Galvės vėjas“, atpūsdamas Trakų krašte kuriančių eilės. Kai kurių mūsų krašto poetų kūryba būtent čia ir buvo pirmą kartą paskelbta, „atiduota“ skaitytojų vertinimui. Šį kartą „Galvės vėjas“ Jus, mieli skaitytojai, supažindina su dviejų mūsų kraštiečių Vidmanto Veličkos ir Stanislovo Nikoličiaus eilėmis. Abu vyrai kurti pradėjo daugiau kaip prieš dešimt metų, tačiau savo kūrybos spaudoje nepublikavo, išskyrus socialinius tinklus (feisbuke ir kt.). VIDMANTAS VELIČKA Kai pakils vakarinė žvaigždė Baltą stalą paklosiu visiems Tiems kurie jau išėję Tiems kurie dar ateis Ateities praeities mums reikės Šiaudai neburti tylės Kai gerumas širdį užlies Prarymosim užmiršę kalbėt Lauksim saulės Ant baltojo stalo tylos Pasidėję mintis iš širdies Kai gerumas širdį užlies Nešiu duoną ratu Į duris pasibelsiu Girdės Ponas Dievas vaišinsis kartu Obuoliai nuo obels nuriedės Gyvulėliai prakalbę nutils Saulė grįš Dėkosiu visiems iš širdies Ir vanduo midumi pavirs Kai gerumas širdį užlies Aš uždegsiu ugnelę visiems Minkšto sniego taku Iš erdvės atminties Į namus Pasišildyt prie mano ugnies Parkeliausite Jūs • • • Vieną rytą nedek šviesos Palauk tekėjimo saulės Paukščiai giesmę giedos Saulės mintys kris Grūdų spinduliais Į tavo pasaulį Vieną vakarą nedek šviesos Tegul žvaigždės Galvą užverčia Svaigsta Žvaigždžių lavina Tegul krinta Pernakt tavo lemčiai Vieną naktį uždek ugnis Kad galėtum dėkoti Žvaigždėms ir saulei Kad galėtum aukot Galėtum giedot Padėką Savo pasauliui • • • Pro Tas Duris praeisiu begalybę kartų Įeisiu verkdamas o kai išeisiu verks kiti Pro Tas Duris ateisiu laukiamas daug kartų Pro jas mane ir išvarys Įeisiu su viltim išeisiu nusivylęs Ateisiu geras o išmes už tai Kad batais purvinais aš per gyvenimą žengiau Kad juos kitiems valiau Kad gatvėje ištiesęs delną rodžiau Gyvenimo ne tokią liniją Pro tas Duris ateisiu šunimi Tarnauti pasiryžęs o kai nušaus Sugrįšiu žvėrimi naikint Išėjus atsidus visi Pro tas Duris manęs net neįleis Likimą lems ne laumės o tėvai Kai patys atsiguls išeit Nebus kam pasakyti atleiskit jiems Dievai Pro Tas Duris praėjus begalybę kartų Reikės tiktai vandens šakoms ir lapams augt Aš būsiu obelis palinkusi nuo vaisių Tada galės mane jau purtyt skint Galėsiu duoti o ne imt Kai sukapos mane į malkas Kai šildysis ugnim mana Mama pražilus manęs neatpažinus Žiūrės kaip iš manęs duris darys Pati pro jas išeis Prabudęs Dievas tyliai uždarys STANISLOVAS NIKOLIČIUS Pasimatymas rudenį Mėnulis tyliai plaukia, Tarp žvaigždžių ryškių. Matau: tai į šakas jis šonus pasikaso, Tai pailsi ant minkštučių debesų. Lakštingala jau nebečiulba, Svirplys nustojo svirpt seniai. Kaip šiurpiai ūbauja pelėdos... Kaip kraupiai staugia alkani vilkai. Kaip tavęs laukiu aš seniai... Gerai, kad nesikandžioja uodai! Nes, aną kartą tu labai juokeisi, Kai nuo jų liko man gumbai. Tik va bėda – baigiu sušalti, Nešildo kūno mėnulio spindulys. Tave atėjusią aš švelniai apkabinsiu. Ir tik akimirka pavirs mums ši naktis. 2016 m. lapkričio 24 d. • • • Maištinga siela žmogaus kūne Nori visą laiką būt laisva, Nes žmogaus kūnas jai tik indas, Kuriuo leido Dievas trumpam pasinaudot. O išsiveržus ji pavirsta Nuostabiai gražia daina, Akmeny sustingusia melodija Arba jausmų puokšte drobėje. O kai dvi sielos susilieja, Jas veikia dangiška jėga, Įvyksta magija didinga, Per meilės prizmę pajaučiame ją. Nežemiškais dalykais spinduliuoja Galingas sielų sūkurys. Ir įkvėpimo šaltiniu jis amžinai gyvuoja . Ir mūs atsiradimo čia glūdi paslaptis. 2017 m. birželio 5 d. • • • Aš nesitaškau, Aš konkretus „bachūras“ Aš namą pastačiau. Ir būtent tą Moterį, Kurią labai myliu, vedžiau. Taip, aš sunkiai Laisvę įgijau, Dabar Laisvės vėją gaudau, Pro mano smegenis Jis pučia, Gal kai kas užsilaikys, aš Jums paskelbsiu... 2017 m. rugsėjo 27 d. ALVYDA KAZAKEVIČIŪTĖ-STANIUNAITIENĖ