Istorikai, etnografai, kultūrologai, vietos gyventojai ir visi, siekiantys surinkti bei išsaugoti padavimus, legendas, įvairius pasakojimus apie savo kraštą yra ir vieni iš lietuvių kalbos puoselėtojų. Juk kalba – viena iš kultūros sudedamųjų dalių. Savo krašto kalbos puoselėtoja galima vadinti ir Ritą Balsevičiūtę, Aukštadvario regioninio parko vyriausiąją kultūrologę, Aukštadvario etnografinio ansamblio „Leda“ vadovę.
[caption id="attachment_23894" align="aligncenter" width="464"]
Rita su savo numylėtinėmis Zylute ir Vilke[/caption]
Rita gyvena senelės sodyboje netoli Aukštadvario miestelio. Čia sugrįžo Vilniuje baigusi istorijos studijas ir niekur kitur neketina keltis. Rita neįsivaizduoja gyvenimo be augalų, gyvūnų, savo krašto istorijos. Vietiniai gyventojai ją vadina žolininke. Jų pavadinimus vardinti ir pasakoti apie gydomąsias galias galėtų dieną naktį be perstojo. Ypač myli arklius.
„Įspūdinga Aukštadvario apylinkių gamta dera su turtingu kultūros paveldu: piliakalniais, pilkapiais, alkakalniais, alkų akmenimis, sakraliniais šaltiniais, šventvietėmis, senovės gyvenvietėmis. Parką vakarų–rytų kryptimi kerta senas kelias, kažkada vadintas Karališkuoju vieškeliu. Ši vietovė buvo reikšminga Lietuvos istorijos raidai,“– pasakoja Rita. Ji skuba kalbinti garbingo amžiaus gyventojus, siekdama užrašyti kuo daugiau prisiminimų apie gamtos paminklų, reiškinių bei jų vardų kilmę. Rita kaupia, sistemina surinktą informaciją ir ketina išleisti knygą, kad apie Aukštadvario ir Stakliškių apylinkes kuo daugiau žinotų čia gyvenusiųjų vaikai, anūkai, proanūkiai. Juk čia jų šaknys.
Pateikiame Ritos užrašytus pasakojimus apie Aukštadvario apylinkes. Skaitydami sužinosite, iš kur kilo Žuklijų kaimo ir piliakalnių pavadinimai, kodėl šalia Mošos piliakalnio ežerėlis vadinamas Marčežeriu.
Žuklijų kaimas ir piliakalniai
Vilkokšnio ežero prieglobstyje protėviai supylė du piliakalnius. Piliakalniai stūkso dabartinėje Žuklijų kaimo teritorijoje. Nuo seniausių laikų žmonės čia vertėsi medžiokle, gyvulių auginimu ir žvejyba. Vietinius gyventojus ilgainiui imta vadinti žūklautojais. Kaimas gavo Žuklijų vardą.
Pasak garbios senolės Onos Blažonienės, vyrų pagrindinis darbas buvo žūklauti, o moterų – taisyti tinklus. Anot jos, visi čia gyvenę protėviai buvę patyrę žvejai, gabūs sinoptikai, gebėdavę pagal vėjo kryptį, saulės padėtį danguje, debesų tankumą, ežero bangų raibuliavimą, ežero vietą ir gylį, nuspėti būsimą laimikį. Aišku, kad ši patirtis buvo tęsiama nuo kaimo žmogui neatmenamų laikų.
Žuklijų kaimo pasididžiavimas – du piliakalniai. Kiek tik atmena žmonės, piliakalniai buvo saugomi, nepaprastai gerbiami. Po sunkių sezono darbų visi susirinkę prie ugnies linksmindavosi, prisimindami brangiausius protėvius. Protėviai išsaugojo piliakalnius, gindami savo etnines žemes iki paskutinio kraujo lašo. Senoliai, saugoję legendą, teigia, kad Vilkokšnio ežero pakrantėje gyveno daug stiprių žmonių. Gavę žinią apie priešų judėjimą, vyrai piliakalnį pylė ten, kur gyveno. Atslinkus priešui, sugebėjusieji valdyti gink-
lą, jojo ginti savo šeimų, protėvių paliktos žemės. Deja, ne visiems deivė Laima išsaugojo gyvybės siūlą: daugumos gynėjų kraujas sušildė smėlėtas tėviškės kalvas. Grįžę vyrai vėl pylė piliakalnį, tačiau jis buvo visai mažas, nes tik išrinktiesiems Praamžius rodė kelią atgalios.
Visus didingus praeities įvykius užklojo amžių dulkės, žygiai virto legendomis, amžiai ir žmonių veikla apardė piliakalnius. Šiuolaikiniai archeologiniai tyrimai sako, kad ankstyvesniame (dabar jau beveik sunykusiame) gyveno stipri bendruomenė. Išeitų, kad vyrai, išeidami į karą, turėjo didelį piliakalnį, ant kurio gyveno. Grįžusieji iš mūšio suprato, kad priešai plūsta iš visų pusių, todėl reikia pilti aukštą piliakalnį, siekiant nuolat stebėti bepasirodysiantį priešą. Tada ir buvo supiltas aukštas piliakalnis, siekiant nuolat stebėti priešą. O ankstyvesnį piliakalnį, kuris turėjo būti didesnis, smarkiai sumažino taip greitai lekiantis laikas...
Aukštadvario Pilaitės piliakalnis
Labai puikią, niekur negirdėtą legendą, dar pasakotą tėvų, papasakojo šviesios atminties Vanda Lenkevičienė.
Esą ant kalno stovėjo medinė pilis ir joje gyveno kunigaikščio šeima. Piliakalnio papėdėje gyveno paprasti valstiečiai. Pro pilį į bažnyčią vinguriavo kelias, kuris šiuo metu užsemtas ežero vandens. Kunigaikštis turėjo labai gražią dukrą, norėjusią ištekėti. Jinai buvo labai užgaidi, sakė ištekėsianti tik už to, kuris įmins jos vardą. Kiekvieną sekmadienį kunigaikštytė, pasiėmusi kraičio skrynią, kantriai sėdėdavo šalia kelio į bažnyčią ir laukdavo išrinktojo, kuris įmins jos vardą. Galop, atsirado toks atkaklus jaunuolis, kuris sakė sėdėsiąs ir ilgai ir spėliosiąs merginos vardą. Vaikinas netekęs kantrybės ir užrikęs „Būk prakeikta su visais savo turtais“. Štai tada kaži kas suūžė, sušniokštė, ir atėjo ežeras, užliejo pievas... Paskandino ežeras kunigaikštytę su kraičio skrynia, dingo po ežeru ir senasis kelias, prasmego žemėsna ir puikioji pilis...
Senoliai tvirtina, kad išrinktajam vieną kartą metuose galima patekti į pilies požemius. Trumpiausią metuose naktį, Rasų, reikia vidurnaktį ateiti ant piliakalnio, jokiu būdu su niekuom nekalbėti. Su savimi turėti ilgą geležinę lazdą smailiu galu. Tada, esą, reik nusileisti į šiaurinę piliakalnio papėdę link Verknės upės. Tenai yra tokia duobelė, štai čia reikia besti smailiu lazdos galu skersai piliakalnio. Lazda atsimuš į metalinę skrynelę. Skrynelėje paslėptas užkeikimas. Su užkeikimu reikia užkopti ant piliakalnio ir paskaityti. Atsidarys požeminiai pilies vartai ir laimingasis pateks į pilies požemius...
Garbė senoliams, žodiniu būdu, atnešusiems šią žinią iš gilios senovės.
Strėvos piliakalnis ir jo kaimynai ežerėliai
Strėvos kaimo šviesuolis Vytautas Volčikas iš savo motinos ir kaimynų pasakojamos legendos sužinojęs, kad piliakalnyje senais laikais stovėjo kunigaikščio pilis. Aplinkui gyveno daug žmonių, kol vieną dieną nepasirodė užpuolikų būriai. Labai narsiai kovėsi vyrai, bet pilį apginti pritrūko jėgų. Žuvo beveik visi, o apie tai liudija išlikę protėvių palikti pilkapiai.
Protėviai piliakalnį supylė pašonėje slėpiningo ežero, kurį pavadino Kunigaičiu. Vietinių gyventojų manymu, Strėvos kaimas vardą gavęs nuo čia pratekančios Strėvos upės, kuri dar buvo vadinama Stravka – tingiai tekanti upelė. Senoliai yra teisūs, nes ir senojoje sanskrito kalboje žodis „stravati“ reiškia silpną vandens tekėjimą.
Strėvos kaime dar yra ežerėlis – labai klastingas, tačiau viliojantis. Neveltui senasis jo vardas Kaukas. Beveik visas ežeras apaugęs tankia labai gražia lapuota augalija, atrodytų, kad galima po dugną pavaikščioti. Tačiau tai tik miražas, iš tokių ežero vietų jau vargu ar išplauktum. Taigi šį gamtos lopšį, apsuptą ežerėlių ir Strėvos upės žmonės pamilo ankstyvaisiais amžiais.
Mošos piliakalnis ir Marčežeris
Prie triukšmingo Mošos upelio snaudžia gražus piliakalnis. Šiuolaikiniai žmonės jį taip ir vadina – Mošos piliakalniu. Legenda sako, kad neramiais sukilimo laikais prie piliakalnio buvo įsikūręs samdytų kazokų štabas, iš kur jie vykdavę į baudžiamąsias operacijas. Čia pat jie ir žirgus laikę, kurie buvo išmokę klausyti komandų. Matyt dėl to ir piliakalnį žmonės pavadino Kazokų kalnu.
Archeologijos mokslas teigia, kad čia gyveno viena iš baltų genčių – karingieji jotvingiai. Jie buvo artimiausi prūsų giminaičiai, žuvę kovose su užpuolikais, likę taip ir nepriėmę katalikų krikšto. Tai mūsų protėviai – gamtatikiai. Jie garbinę ugnį, vandenį, akmenis ir senolius medžius, ypač ąžuolus. Čia išlikę net keturios pilkapių grupės. Protėviai savo artimus degindavo, likusias įkapes dar palaidodavo, todėl mes mažiausiai turime apie juos duomenų. Žinome, kad buvo jie smarkiais raiteliais, ne tik gynė kraštą, bet ir javą augino, todėl labai gerbė žirgus. Už savo kraštą kovėsi iki paskutinio vyro.
Legenda byloja, kad užpuolus Aukštadvario kraštą baisiems priešams, visi, kas pakėlė ginklą išėjo pasitikti grobikų. Moterys sužinojo baisią žinią, kad žuvo visi vyrai. Jos nesiruošė sulaukti priešų. Apsirengusios pačiais gražiausiais drabužiais, pasidabinusios gražiausiais papuošalais, vaikučiais vedinos viena po kitos brido ežero bangosna... Jos tikėjo, kad anapusiniame pasaulyje tuoj susitiks su savo mylimais žmonėmis... Nuo to laiko tas ežerėlis vadinamas Marčežeriu.
Piliakalnis dar turi Naujasodžio vardą. Matyt jau vėlesniais laikais šioje vietovėje apsigyveno kiti žmonės. Žinoma, kad tarpukaryje čia sodybą pasistatė Aukštadvario vaistininko Polukordo šeima.
ALVYDA KAZAKEVIČIŪTĖ-STANIUNAITIENĖ
Rita su savo numylėtinėmis Zylute ir Vilke[/caption]
Rita gyvena senelės sodyboje netoli Aukštadvario miestelio. Čia sugrįžo Vilniuje baigusi istorijos studijas ir niekur kitur neketina keltis. Rita neįsivaizduoja gyvenimo be augalų, gyvūnų, savo krašto istorijos. Vietiniai gyventojai ją vadina žolininke. Jų pavadinimus vardinti ir pasakoti apie gydomąsias galias galėtų dieną naktį be perstojo. Ypač myli arklius.
„Įspūdinga Aukštadvario apylinkių gamta dera su turtingu kultūros paveldu: piliakalniais, pilkapiais, alkakalniais, alkų akmenimis, sakraliniais šaltiniais, šventvietėmis, senovės gyvenvietėmis. Parką vakarų–rytų kryptimi kerta senas kelias, kažkada vadintas Karališkuoju vieškeliu. Ši vietovė buvo reikšminga Lietuvos istorijos raidai,“– pasakoja Rita. Ji skuba kalbinti garbingo amžiaus gyventojus, siekdama užrašyti kuo daugiau prisiminimų apie gamtos paminklų, reiškinių bei jų vardų kilmę. Rita kaupia, sistemina surinktą informaciją ir ketina išleisti knygą, kad apie Aukštadvario ir Stakliškių apylinkes kuo daugiau žinotų čia gyvenusiųjų vaikai, anūkai, proanūkiai. Juk čia jų šaknys.
Pateikiame Ritos užrašytus pasakojimus apie Aukštadvario apylinkes. Skaitydami sužinosite, iš kur kilo Žuklijų kaimo ir piliakalnių pavadinimai, kodėl šalia Mošos piliakalnio ežerėlis vadinamas Marčežeriu.
Žuklijų kaimas ir piliakalniai
Vilkokšnio ežero prieglobstyje protėviai supylė du piliakalnius. Piliakalniai stūkso dabartinėje Žuklijų kaimo teritorijoje. Nuo seniausių laikų žmonės čia vertėsi medžiokle, gyvulių auginimu ir žvejyba. Vietinius gyventojus ilgainiui imta vadinti žūklautojais. Kaimas gavo Žuklijų vardą.
Pasak garbios senolės Onos Blažonienės, vyrų pagrindinis darbas buvo žūklauti, o moterų – taisyti tinklus. Anot jos, visi čia gyvenę protėviai buvę patyrę žvejai, gabūs sinoptikai, gebėdavę pagal vėjo kryptį, saulės padėtį danguje, debesų tankumą, ežero bangų raibuliavimą, ežero vietą ir gylį, nuspėti būsimą laimikį. Aišku, kad ši patirtis buvo tęsiama nuo kaimo žmogui neatmenamų laikų.
Žuklijų kaimo pasididžiavimas – du piliakalniai. Kiek tik atmena žmonės, piliakalniai buvo saugomi, nepaprastai gerbiami. Po sunkių sezono darbų visi susirinkę prie ugnies linksmindavosi, prisimindami brangiausius protėvius. Protėviai išsaugojo piliakalnius, gindami savo etnines žemes iki paskutinio kraujo lašo. Senoliai, saugoję legendą, teigia, kad Vilkokšnio ežero pakrantėje gyveno daug stiprių žmonių. Gavę žinią apie priešų judėjimą, vyrai piliakalnį pylė ten, kur gyveno. Atslinkus priešui, sugebėjusieji valdyti gink-
lą, jojo ginti savo šeimų, protėvių paliktos žemės. Deja, ne visiems deivė Laima išsaugojo gyvybės siūlą: daugumos gynėjų kraujas sušildė smėlėtas tėviškės kalvas. Grįžę vyrai vėl pylė piliakalnį, tačiau jis buvo visai mažas, nes tik išrinktiesiems Praamžius rodė kelią atgalios.
Visus didingus praeities įvykius užklojo amžių dulkės, žygiai virto legendomis, amžiai ir žmonių veikla apardė piliakalnius. Šiuolaikiniai archeologiniai tyrimai sako, kad ankstyvesniame (dabar jau beveik sunykusiame) gyveno stipri bendruomenė. Išeitų, kad vyrai, išeidami į karą, turėjo didelį piliakalnį, ant kurio gyveno. Grįžusieji iš mūšio suprato, kad priešai plūsta iš visų pusių, todėl reikia pilti aukštą piliakalnį, siekiant nuolat stebėti bepasirodysiantį priešą. Tada ir buvo supiltas aukštas piliakalnis, siekiant nuolat stebėti priešą. O ankstyvesnį piliakalnį, kuris turėjo būti didesnis, smarkiai sumažino taip greitai lekiantis laikas...
Aukštadvario Pilaitės piliakalnis
Labai puikią, niekur negirdėtą legendą, dar pasakotą tėvų, papasakojo šviesios atminties Vanda Lenkevičienė.
Esą ant kalno stovėjo medinė pilis ir joje gyveno kunigaikščio šeima. Piliakalnio papėdėje gyveno paprasti valstiečiai. Pro pilį į bažnyčią vinguriavo kelias, kuris šiuo metu užsemtas ežero vandens. Kunigaikštis turėjo labai gražią dukrą, norėjusią ištekėti. Jinai buvo labai užgaidi, sakė ištekėsianti tik už to, kuris įmins jos vardą. Kiekvieną sekmadienį kunigaikštytė, pasiėmusi kraičio skrynią, kantriai sėdėdavo šalia kelio į bažnyčią ir laukdavo išrinktojo, kuris įmins jos vardą. Galop, atsirado toks atkaklus jaunuolis, kuris sakė sėdėsiąs ir ilgai ir spėliosiąs merginos vardą. Vaikinas netekęs kantrybės ir užrikęs „Būk prakeikta su visais savo turtais“. Štai tada kaži kas suūžė, sušniokštė, ir atėjo ežeras, užliejo pievas... Paskandino ežeras kunigaikštytę su kraičio skrynia, dingo po ežeru ir senasis kelias, prasmego žemėsna ir puikioji pilis...
Senoliai tvirtina, kad išrinktajam vieną kartą metuose galima patekti į pilies požemius. Trumpiausią metuose naktį, Rasų, reikia vidurnaktį ateiti ant piliakalnio, jokiu būdu su niekuom nekalbėti. Su savimi turėti ilgą geležinę lazdą smailiu galu. Tada, esą, reik nusileisti į šiaurinę piliakalnio papėdę link Verknės upės. Tenai yra tokia duobelė, štai čia reikia besti smailiu lazdos galu skersai piliakalnio. Lazda atsimuš į metalinę skrynelę. Skrynelėje paslėptas užkeikimas. Su užkeikimu reikia užkopti ant piliakalnio ir paskaityti. Atsidarys požeminiai pilies vartai ir laimingasis pateks į pilies požemius...
Garbė senoliams, žodiniu būdu, atnešusiems šią žinią iš gilios senovės.
Strėvos piliakalnis ir jo kaimynai ežerėliai
Strėvos kaimo šviesuolis Vytautas Volčikas iš savo motinos ir kaimynų pasakojamos legendos sužinojęs, kad piliakalnyje senais laikais stovėjo kunigaikščio pilis. Aplinkui gyveno daug žmonių, kol vieną dieną nepasirodė užpuolikų būriai. Labai narsiai kovėsi vyrai, bet pilį apginti pritrūko jėgų. Žuvo beveik visi, o apie tai liudija išlikę protėvių palikti pilkapiai.
Protėviai piliakalnį supylė pašonėje slėpiningo ežero, kurį pavadino Kunigaičiu. Vietinių gyventojų manymu, Strėvos kaimas vardą gavęs nuo čia pratekančios Strėvos upės, kuri dar buvo vadinama Stravka – tingiai tekanti upelė. Senoliai yra teisūs, nes ir senojoje sanskrito kalboje žodis „stravati“ reiškia silpną vandens tekėjimą.
Strėvos kaime dar yra ežerėlis – labai klastingas, tačiau viliojantis. Neveltui senasis jo vardas Kaukas. Beveik visas ežeras apaugęs tankia labai gražia lapuota augalija, atrodytų, kad galima po dugną pavaikščioti. Tačiau tai tik miražas, iš tokių ežero vietų jau vargu ar išplauktum. Taigi šį gamtos lopšį, apsuptą ežerėlių ir Strėvos upės žmonės pamilo ankstyvaisiais amžiais.
Mošos piliakalnis ir Marčežeris
Prie triukšmingo Mošos upelio snaudžia gražus piliakalnis. Šiuolaikiniai žmonės jį taip ir vadina – Mošos piliakalniu. Legenda sako, kad neramiais sukilimo laikais prie piliakalnio buvo įsikūręs samdytų kazokų štabas, iš kur jie vykdavę į baudžiamąsias operacijas. Čia pat jie ir žirgus laikę, kurie buvo išmokę klausyti komandų. Matyt dėl to ir piliakalnį žmonės pavadino Kazokų kalnu.
Archeologijos mokslas teigia, kad čia gyveno viena iš baltų genčių – karingieji jotvingiai. Jie buvo artimiausi prūsų giminaičiai, žuvę kovose su užpuolikais, likę taip ir nepriėmę katalikų krikšto. Tai mūsų protėviai – gamtatikiai. Jie garbinę ugnį, vandenį, akmenis ir senolius medžius, ypač ąžuolus. Čia išlikę net keturios pilkapių grupės. Protėviai savo artimus degindavo, likusias įkapes dar palaidodavo, todėl mes mažiausiai turime apie juos duomenų. Žinome, kad buvo jie smarkiais raiteliais, ne tik gynė kraštą, bet ir javą augino, todėl labai gerbė žirgus. Už savo kraštą kovėsi iki paskutinio vyro.
Legenda byloja, kad užpuolus Aukštadvario kraštą baisiems priešams, visi, kas pakėlė ginklą išėjo pasitikti grobikų. Moterys sužinojo baisią žinią, kad žuvo visi vyrai. Jos nesiruošė sulaukti priešų. Apsirengusios pačiais gražiausiais drabužiais, pasidabinusios gražiausiais papuošalais, vaikučiais vedinos viena po kitos brido ežero bangosna... Jos tikėjo, kad anapusiniame pasaulyje tuoj susitiks su savo mylimais žmonėmis... Nuo to laiko tas ežerėlis vadinamas Marčežeriu.
Piliakalnis dar turi Naujasodžio vardą. Matyt jau vėlesniais laikais šioje vietovėje apsigyveno kiti žmonės. Žinoma, kad tarpukaryje čia sodybą pasistatė Aukštadvario vaistininko Polukordo šeima.
ALVYDA KAZAKEVIČIŪTĖ-STANIUNAITIENĖ
