Ar rajone kam nors ką nors ši Lietuvos laisvės gynėjų diena reiškia? Na, nebent tiems, kieno giminės žuvo ar buvo sužaloti. Teko pakalbėti su vienu kitu anuos laikus menančiu žmogumi, tai pasakojimai skiriasi kaip valdžia kiekvieną dieną: štai, perlas - susirinkę girtuokliai aplink laužus dainavo ir girti šoko ant tankų. O čia kone pelenuose gulintys žodžiai, lydimi Trispalvės plevėsavimo, - „Laisvė Lietuvai", aidėjo garsiau už šūvius ar klykiančių artimųjų balsus žuvus dabar jau Didvyriui. Štai vienos įvykių liudytojos Rasutės Peslekienės atsiminimuose nelyg iš viduramžių ataidintis, bet gyvas V. Landsbergio balsas: „Moterys, eikite namo, nes reikia užauginti vaikus, ir jei atsitiktų blogiausias variantas, tai papasakokite, kas vyko, ir jie pratęstų tą kovą už laisvę". Blogiausias variantas, apie kurį tada kalbėta, neatsitiko. Atsitiko dar blogiau - dabar reikia gintis nuo savęs. O kas tą gali padaryti? Niekas, tik pats žmogus, silpnas ir stiprus, bet dažnai per daug save mylintis, kad imtųsi bent kokių nors priemonių.

Kažkur pakampy murma pulkas, didelis pulkas žmonių - „prie ruso buvo geriau". Trenkit man, nepamenu, tad klausiu - kodėl? Girdžiu - tada valdžia davė. Taip, davė taip, kad net iki Sibiro vežė žmonės tą turtą. Jo tiek daug buvo, kad daugeliui pakako ir grįžti į Lietuvą. Gyvenimo, gyvenimo, noro ir jėgų gyventi. Dabar nieko neduoda. Negaila. Kodėl? Dabar viską patiems pasiimti reikia. Iš kur? Iš ko? Kaip?

Alius Avčininkas