(mokytoja – Daiva Daukševičienė) tapo 2010-ųjų metų tarptautinio 39-ojo epistolinio rašinio konkurso nacionalinio etapo trečiosios vietos nugalėtoja. Dvylikametė, kaip ir kiti konkurse dalyvavę jaunieji rašytojai, plėtojo gana sudėtingą temą – ,,Parašyk laišką ir paaiškink, kodėl svarbu kalbėti apie AIDS ir nuo jo saugotis“.

Mokytoja apie mokinę

Gintarė yra aktyvi įvairių mokyklinių renginių, rajoninių bei respublikinių konkursų dalyvė.   Nuo pradinių klasių  dalyvavo vaikų pop chore „Svajonėlė” , dabar dalyvauja lietuvių liaudies dainų ir šokių kolektyvo, kuriam vadovauja muzikos mokytoja Renata Joknienė ir choreografijos mokytoja Ivona Grigienė, organizuojamoje veikloje. Nuo 5 klasės mergaitė dalyvauja tarptautinio jaunimo epistolinio rašinio konkurse. Ji  yra tapusi rajoninio konkurso prizininke. Šiemet laimė Gintarei dar labiau nusišypsojo - ji tapo tarptautinio jaunimo epistolinio rašinio konkurso regioninio etapo 3 vietos laimėtoja. Šis svarus laimėjimas paskatino mokinę dalyvauti ir 40 - ajame epistolinio rašinio konkurse, kurio tema „Įsivaizduok, kad esi miške augantis medis. Parašyk laišką ir paaiškink, kodėl svarbu saugoti miškus“.
Jau kelerius metus iš eilės Gintarė dalyvauja tarptautiniame „Kalbų kengūros” projekte, internetiniame lietuvių kalbos konkurse „Švari kalba - švari galva”, lietuvių kalbos internetiniame (online) konkurse moksleiviams „GINTARO KELIAS”, respublikiniame kūrybinių darbų konkurse „Norime Nobelio“, Tarptautiniame matematikos konkurse „Kengūra”. Didelė sėkmė Gintarę lydėjo respublikiniame antrajame mažųjų rašytojų konkurse, kurį organizavo istorikas A.Noruševičius ir Kaune įsikūrusi leidykla „Kalendorius”. Reikėjo sukurti niekur negirdėtą ir nematytą pasaką. Svarbiausia sąlyga kuriant pasakas buvo ta, jog jos būtų autentiškos ir turėtų pasakoms būdingą struktūrą, atitiktų kitus šiam žanrui keliamus reikalavimus. Gintarė tapo šio konkurso laureate, o jos pasaka pateko į knygą „Lietuvos vaikų pasakos”.
G.Kilaitė dalyvavo moksleivių žinių konkurso „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ šeštokų pusfinalyje. Šiemet taip pat užpildė šio konkurso dalyvio anketą.
Gintarė yra labai imli, žingeidi, kūrybinga mergaitė. Labai mėgsta skaityti ne tik grožinės literatūros knygas, bet ir įvairaus pobūdžio enciklopedijas. Nemažą dalį savo laisvo laiko investuoja į mokymąsi.

Trečioji vieta
Tarptautinis jaunimo epistolinio rašinio konkursas rengiamas nuo 1971 metų. Jis organizuojamas dviem pakopomis: pirmiausia išrenkami vietiniai kiekvienos šalies nugalėtojai, tada jų rašiniai išverčiami į prancūzų arba anglų kalbą ir siunčiami Pasaulinės pašto sąjungos (PPS) Tarptautiniam biurui, kad galėtų dalyvauti tarptautiniame konkurse.
Nacionaliniame epistolinio rašinio konkurso etape dalyvavo 85 Lietuvos mokiniai. Komisija atrinko šešis nacionalinio konkurso prizininkus tarp kurių ir paluknietė G.Kilaitė. Moksleivė bus apdovanota bronzos medaliu, Lietuvos pašto bei rėmėjų dovanomis.
Paskelbta 2011 m. tema
Epistolinio rašinio konkursą kasmet rengia PPS Tarptautinis biuras kartu su Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO). Lietuvoje šį konkursą organizuoja Lietuvos paštas kartu su Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerija bei Lietuvos mokinių informavimo ir techninės kūrybos centru.
Jau paskelbta 2011 metų tarptautinio 40-ojo jaunimo epistolinio rašinio konkurso tema – ,,Įsivaizduok, kad esi miške augantis medis. Parašyk laišką ir paaiškink, kodėl svarbu saugoti miškus“. Šis konkursas bus organizuojamas ir Lietuvos mokyklose, tad visi ne vyresni nei 15 metų mokiniai raginami aktyviai jame dalyvauti.

2009-12-20 Paluknys
Sveiki!
Išaušus ankstyvam šeštadienio rytui, it zuikis šoku iš lovos, nes lietuvių kalbos mokytojai esu pažadėjusi parašyti rašinį. O pažadus juk būtina vykdyti. Prisipažinsiu, jog buvau jau išsiilgusi kūrybinio darbo. O čia tokia proga pasitaikė. Na, kaipgi aš ją praleisiu. Jau kelerius metus stengiuosi daug kur dalyvauti. Pernykštis dalyvavimas laidos „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ pusfinalio filmavime man buvo tarsi savotiškas stimulas  judėti į priekį.
Prieš pradėdama rašyti šį rašinį informacijos kreipiausi į visažinį informacijos šaltinį – internetą. Iš pateiktos informacijos sužinojau, kad AIDS sėja aplink save mirtį. Informacijos paieška apvertė mano gyvenimą aukštyn kojomis. Ėjau miegoti ir kėliausi galvodama apie šią baisią ligą. Iš pradžių nelabai suvokiau skirtumo tarp ŽIV ir AIDS. Tačiau laikui bėgant supratau, kad AIDS - tai ŽIV sukelta liga. Ilgainiui pradėjau galvoti apie žmogaus gyvenimo nestabilumą, jo būties trapumą. Baisu net pagalvoti, kaip jaučiasi žmonės, sužinoję sergantys AIDS. Ko gero, pirma, kas nutinka, tai pradeda slysti žemė iš po kojų, toliau skausmas, veriantis širdį be jokio pasigailėjimo, neviltis. Gyvenimą tenka pradėti iš naujo. Tenka gyventi šia diena, nebeieškoti kaltų.
Bevartydama istorijos vadovėlio puslapius, galvojau apie tai, kiek daug žmonėms tenka įvairiausių išbandymų. Gyveni ir nežinai, kas tavęs ir tavo artimųjų laukia rytoj. Dėl nieko negali būti garantuotas. Visa žmonijos istorija pilna karų, netekčių, skausmo, kančių. Susidaro įspūdis, kad žmonėms tarsi siunčiami vis nauji ir nauji išbandymai: vėžys, AIDS, pandeminis gripas. Todėl žmonės ir gyvena nuolatinėje baimėje bei įtampoje. Susirgimą viena ar kita liga galėčiau palyginti su loterija: „Tam davė, o tam...“.
Šiandien AIDS nebėra lygus mirties nuosprendžiui, bet tai nereiškia, kad nereikia saugotis. AIDS yra arčiau mūsų negu mes galvojame. Sužinojau, jog yra trys pagrindiniai ŽIV užsikrėtimo keliai: leidžiantis narkotines medžiagas bendromis adatomis ir švirkštais, perpilant kraują, transplantuojant organus. Mes dabar, ko gero, daugiau žinome apie vėžį, nes nuo jo miršta garsūs žmonės, o sergantys AIDS miršta tyliai, ypač Lietuvoje, nors jų tarpe yra ir menininkų, ir verslininkų, ir kitų garsių žmonių
Mama man pasakojo apie tai, kad anksčiau nebuvo vienkartinių švirkštų, o turimus švirkštus virindavo, todėl žmonėms buvo iškilusi grėsmė užsikrėsti įvairiomis ligomis, taip pat ir ŽIV. Ir ne tik buvo iškilusi grėsmė, bet žmonės ir užsikrėsdavo gydymo įstaigose. Juk gydymo įstaigose lankosi ir asocialūs žmonės, ir narkomanai. Ypač narkomanai yra ta visuomenės dalis, kuri nešioja savyje įvairių ligų užkratus.
Iš savo sesers Agnės sužinojau apie pasaulyje garsaus roko dainininko Fredžio Merkurio mirtį nuo AIDS. Mano sesuo dažnai klausosi jo atliekamų dainų, turi vaizdo klipų. Dabar vos ne kiekvieną dieną ir aš jų klausausi. Ieškodama medžiagos internete aptikau itin įdomią istoriją apie baltarusę Anastasiją Kamlyk, kuri pamilo sulaukusi vos aštuoniolikos metų. Ši slapta meilė su vedusiu vyru truko tik dvejus metus, tačiau Anastasijai ji paliko pėdsaką visam likusiam gyvenimui - mergina tapo ŽIV nešiotoja.
Šią vasarą belaukdama laidos „Top modeliai” gerokai anksčiau įsijungiau televizorių. Pamatyti vaizdai prikaustė ilgam mano žvilgsnį. Televizoriaus ekrane pamačiau būrelį Afrikos vaikų, didelėmis skausmo ir liūdesio kupinomis akimis. Iš žurnalisto lūpų išgirdau baisius faktus - Afrikos šalyse AIDS arba ŽIV turi maždaug kas trečias žmogus. O baisiausia, pasak žurnalisto, yra tai, jog vaikai ŽIV užsikrečia per motinos pieną. Labai nustebau, kai prabilo septynmetis juodaodis berniukas, kuris išaiškino, kas yra ŽIV ir kaip nuo jo apsisaugoti. Pasirodo, apie tai vaikams aiškinama mokykloje, rašoma komiksų knygelėse. Žurnalisto nuomone, visa tai nepadeda kovoti su AIDS, kadangi tai tik kova su vėjo malūnais.
Šiandien mes galime keliauti kur tik norime – visų šalių sienos yra atviros. Mes galime nukeliauti net į tolimiausius žemės kampelius. Taip ir elgiasi mūsų tautiečiai, ištroškę egzotikos. Dažnas jų atsiduria Afrikoje. Būtent Afrika yra pirmaujanti pasaulyje šalis pagal žmonių, užsikrėtusių AIDS, skaičių. Padėtis šiame žemyne yra tiesiog katastrofiška. Skurdas, badas, geriamo vandens trūkumas, maliarija, AIDS,  mirtys – tai kasdieniai afrikiečių palydovai.
Manau, kad Afrikos šalių gyventojams reikėtų dar didesnio būrio savanorių, kurie kalbėtų apie AIDS bei apsisaugojimą nuo jo. Sutikčiau ir aš atlikti  savanorės misiją Afrikoje, nes norėčiau palengvinti afrikiečių vaikams ir suaugusiems kančias, tačiau puikiai suvokiu, kad esu šiam reikalui per maža.
Ne tik Afrikos gyventojams, bet ir viso pasaulio žmonėms reikėtų pateikti vaizdo įrašų su žmonių, sergančių AIDS, pasakojimais, galbūt galima būtų nufilmuoti paskutines jų gyvenimo akimirkas, jei jie, žinoma, sutiktų. Manyčiau, kad vaizdo įrašai su liudininkų pasakojimais ir jų priešmirtinėmis kančiomis labiau paveiktų žmonių sąmonę. Žmonės, stebėdami iš šalies mirštančiojo kančias, susimąstytų prieš žengdami lemtingąjį žingsnį. Turbūt dažnas mūsų su baisios ligos gniaužtuose atsidūrusiu žmogumi drauge skaičiuotų iki jo gyvenimo pabaigos likusias valandas, minutes. Galiausiai pradėtų skaičiuoti sekundes. Kas sekundę po ašarą, po skausmo, nevilties kruopelę išlietą..
Kiek daug šiandien pasaulyje sugriautų gyvenimų, ašarų, nevilties...  Manau, jog reikia žmonėms grūdinti save, stengtis nesuklupti, nelaukti audros, o dabar štai - belieka  tik lemtimi pasikliauti. Tačiau juk ne viskas priklauso nuo jos. Mes patys galime nukreipti ją tinkama linkme. Aš viliuosi, kad visi tie, kurie šiandien nėra pakliuvę į AIDS gniaužtus, atsispirs gyvenimo siūlomoms pagundoms, nesuklups, saugos savo ir savo artimųjų sveikatą.
Pagarbiai,
Gintarė

Lentvario jaunimo centrui – dveji metai

Spalio pirmąją  Trakų rajono jaunimo turizmo ir laisvalaikio centro filialas Lentvario jaunimo centras organizavo Trakų rajono savivaldybės jaunimo projektinės veiklos projekto „Laisvalaikis kitaip – kūryba gatvės ritmu“ renginį–šventę bei antrąjį savo gimtadienį. Centre  jau dvejus metus renkasi jaunimas ir aktyviai bei turiningai stengiasi organizuoti savo laisvalaikį.  Jauni žmonės ieško savęs įvairiose veiklose, bendrauja su draugais, kitais bendraamžiais.
Šventė vyko visą dieną. Jau nuo ankstaus ryto renginį pradėjo grafiti piešėjai, kurie gražino Lentvario miesto riedučių rampą. O šventinį koncertą atidarė reperis, visus sužavėjęs savo nuoširdumu. Vėliau susitikome su keliautoju, korespondentu, rašytoju ir fotografu Dainiumi Kinderiu. Šis žmogus šiek tiek papasakojo apie save ir kelionę po Afriką. Pasirodo, kad jis jau spėjo apkeliauti trečdalį pasaulio autostopu, pėsčiomis ir kitais būdais. Afrikoje keliavo autostopu 18 000 km,  taip pat, savaitę ėjo pėsčiomis per dykumą, kur temperatūra siekė iki +490C. Šis žmogus, rodydamas nuotraukas,  mus užbūrė savo pasakojimais apie patirtus nuotykius kelionėse.  Kartu su juo įsijautėme į pasakojimus - tarsi patys būtume keliavę po Afriką. Į tikrovę sugrąžino kamuoliukų gaminimo pamokėlės ir grafiti piešimas ant kėdžių. Kai visi parodė savo piešimo sugebėjimus ir visos kėdės tapo spalvotu grafiti menu, visi sugužėjo į salę pasiklausyti gyvos muzikos. Gitaros garsai ir dainininkių balsai sukūrė jaukią nuotaiką, kurią greit pakeitė breiko ir repo grupės. Svečiai iš Rokiškio ir Lentvario šokėjai visus žiūrovus privertė net atsistoti. Energija trykštantys jaunuoliai užvaldė sceną ir žiūrovus. Greitai juos pakeitė breiko grupė „Banzai Crow“. Šie neatsiliko nuo jaunuolių ir taip pat parodė savo sugebėjimus, abejingų salėje neliko. Po koncerto visi išėjo į lauką, kur šventę pabaigė lazerių šou.
Šis renginys tikrai įsimintinas ir gražus. Originalios ir kontrastingos veiklos sukėlė susidomėjimą kiekviena iš jų. Manau, toks šaunus renginys įrodo, kad per du centro gyvavimo metus pasiekta labai daug. Jauni žmonės turi daug idėjų ir ambicijų, kurias sugalvoja, papasakoja, vykdo atlikdami jiems patinkančią veiklą. Linkiu neišsenkančių idėjų, ir gyvuoti dar ne vienus metus.

Gabija Karlonaitė,
šventės dalyvė{jcomments on}