„Metų ūkis 2014“ laureatai – palukniečiai Lilija ir Stasys Rizgeliai
Išskirtinio ūkio šeimininkai apdovanoti ŽŪM už pažangų ūkininkavimą
Lietuvos ūkininkų sąjunga jau dvidešimt pirmąjį kartą skelbė konkursą „Metų ūkis“. Šiemet I vietos laimėtojais Trakų rajone pripažinti pusiau natūrinio ūkio savininkai Lilija ir Stasys Rizgeliai, ūkininkaujantys Paežerėliuose (Paluknio sen.). Padėkos raštą ir bronzinę medelio skulptūrą jie gavo iš LR Žemės ūkio ministrės Virginijos Baltraitienės rankų. Teikdama apdovanojimą už pažangų ūkininkavimą, ministrė pabrėžė, kad Rizgelių ūkis yra išskirtinis.
Karvė – pienas – sūris
Sutuoktiniai Lilija ir Stasys ūkininkauja dvylika metų. Jie augina karves ir specializuojasi pieno ir sūrių gamybos srityje. Šiuo metu Rizgeliai turi septynias melžiamas karves ir telyčią. „Vasaros metu jos kasdien duodavo po 160 litrų pieno. Buvo laikai, kai vienu metu turėjome dešimt melžiamų karvių ir prieauglį, bet buvome jaunesni, stipresni. Nors ir turime įsigiję melžimo įrangą, savo karves melžiame tik rankomis“ – pasakojo S. Rizgelis.
Ūkininkavimo pradžioje Lilija ir Stasys priduodavo pieną į supirktuvę. Vėliau dalį produkcijos realizavo turguje ir tik 2007 metais pradėjo gaminti sūrius bei prekiauti jais sostinės „Paryžiaus kavinėje“ ir „Timo turgelyje“ Užupyje. „Tik tuomet sužinojome tikrąją natūralių pieno produktų vertę“, – prisipažįsta Lilija. Jos teigimu, dabar jau yra vilniečių, kurie du kartus per savaitę ateina pirkti būtent jos gamintų sūrių.
Pirminį sūrių virimo receptą Lilija paveldėjo iš mamos, o vėliau tobulino gamybos procesą, kol išgavo tobulą pieniško sūrio skonį. „Kiekvienos šeimininkės sūris yra kitoks, turi savitą skonį. Tai priklauso nuo pieno kokybės ir skonio, nuo virimo technologijos, nuo sūrmaišio. Tikrai žinau, kad mano sūriai yra unikalūs, niekaip negalėčiau apgauti savo nuolatinių pirkėjų parduodama jiems svetimus gaminius, nes iš karto atpažintų klastotę,“ – užtikrintai tvirtino ūkininkė.
Atostogos – ne mums
Rizgeliai turi tik 11 hektarų nuosavos žemės, dar 14 ha nuomoja iš privačių asmenų. Paruošti karvėms šieno visai žiemai – didžiausias jų rūpestis ir sunkiausias darbas. „Vasara – pats darbymetis mums. Besiganančios pievose karvės duoda tuomet daugiausiai pieno, o šienapjūtė pareikalauja visų jėgų ir daugybės laiko. Jei nepadėtų draugai, kurie po savo nudirbtų darbų atvažiuoja mums talkininkauti, būtų riesta,“ – pasakojo S. Rizgelis. Sezoniniam darbui rasti pagalbininkų mažam kaime nėra paprasta. Žmonės arba dirba, arba dirbti nenori, arba jau nebegali.
Tėvams padeda keturiolikmetis sūnus Augustinas bei retkarčiais į gimtuosius namus sugrįžtantis vyresnėlis Ričardas, profesionalus karys, tarnaujantis Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotame pėstininkų batalione Rukloje.
„Mes neturime atostogų, tai ne mums. Žinoma, mes einame pailsėti prie ežero, išsimaudyti, vykstame pasisvečiuoti pas draugus ir pas save mielai priimame svečius, tačiau du kartus per dieną, tuo pačiu metu mūsų laukia Mažulė, Margulė, Rožytė, Žvaigždutė, Gajka, Špilka ir Malyška“, – šypsodamasi pasakojo L. Rizgelienė. Visos Rizgelių karvės turi vardus, kai kurios pavadintos buvusių šeimininkų.
ES parama kukli
Lilija ir Stasys itin atsargiai vertina paskolas bei Europos Sąjungos fondų paramą. Tai patvirtina faktas, jog per dvylika ūkininkavimo metų jie pasinaudojo vos 15 tūkstančių litų ES parama. „Bijojome paskolų, o tiksliau, skolų, todėl ilgai nedrįsome kreiptis paramos,“ – aiškino S. Rizgelis. Už gautus pinigus ūkininkai įsigijo pieno pasterizavimo katilą, sūrių gamybos stalą, prekybos vitriną, grėblį-vartytuvą, mėšlo šalinimo transporterį. Pasak Stasio, ūkyje dar trūksta technikos, reikalingas šieno rulonų viniotuvas, frontalinis krautuvas ir kt.
Sutuoktiniai pratę verstis savo jėgomis ir pasitikėti vienas kitu. Tai atspindi ne tik puikiai įrengta sūrių gamybos patalpa, bet ir skoningai bei išradingai sutvarkyta namo aplinka. „Čia mano vyras turi fantazijos, aš tik padedu įgyvendinti jo sumanymus“, – kukliai šypsosi Lilija. Rizgelių valgomajame visa siena nukabinta padėkos raštais ir diplomais ne tik už pasiekimus ūkininkaujant, bet ir už aplinkos puoselėjimą, gražiausios sodybos įrengimą.
Metų įvykis – sūnaus vedybos
Pasiteiravus, kokie gi buvo jiems besibaigiantys 2014-ieji, kuo gali pasidžiaugti, Stasys ir Lilija vienu balsu atsakė: „Metai buvo superiniai, atšokome Ričardo ir Inos vestuves“
Tarnaujančio Lietuvos kariuomenėje sūnaus vedybos tapo šiemet pačiu džiaugsmingiausiu įvykiu Rizgelių šeimoje.
Laimėję pirmąją vietą konkurse „Metų ūkis 2014“, Lilija ir Stasys jaučiasi pagerbti ir įvertinti už savo sunkų kasdienį darbą. „Malonu, kai esi pastebėtas, kai vertinamos tavo pastangos“, – mintijo S. Rizgelis. Ūkininkas ir toliau mąsto, kaip galima būtų patobulinti, palengvinti savo ir žmonos kasdienį triūsą. Kitąmet planuoja įrengti pievose „vasaros rezidenciją“ savo karvėms, kad jos galėtų pasislėpti nuo kaitros arba lietaus. Ir melžti jas būtų patogiau ir jaukiau.
Paprašytas perduoti linkėjimus „Galvės“ skaitytojams, S. Rizgelis buvo konkretus: „Derlingų ir vaisingų 2015 metų“. Lilija gi palinkėjo santarvės šeimose, ramybės, supratimo, džiaugsmo ir šilumos bei meilės, be kurios gyventi tiesiog liūdna.
Jolanta Rainska„Metų ūkis 2014“ laureatai – palukniečiai Lilija ir Stasys Rizgeliai
Išskirtinio ūkio šeimininkai apdovanoti ŽŪM už pažangų ūkininkavimą
Lietuvos ūkininkų sąjunga jau dvidešimt pirmąjį kartą skelbė konkursą „Metų ūkis“. Šiemet I vietos laimėtojais Trakų rajone pripažinti pusiau natūrinio ūkio savininkai Lilija ir Stasys Rizgeliai, ūkininkaujantys Paežerėliuose (Paluknio sen.). Padėkos raštą ir bronzinę medelio skulptūrą jie gavo iš LR Žemės ūkio ministrės Virginijos Baltraitienės rankų. Teikdama apdovanojimą už pažangų ūkininkavimą, ministrė pabrėžė, kad Rizgelių ūkis yra išskirtinis.
Karvė – pienas – sūris
Sutuoktiniai Lilija ir Stasys ūkininkauja dvylika metų. Jie augina karves ir specializuojasi pieno ir sūrių gamybos srityje. Šiuo metu Rizgeliai turi septynias melžiamas karves ir telyčią. „Vasaros metu jos kasdien duodavo po 160 litrų pieno. Buvo laikai, kai vienu metu turėjome dešimt melžiamų karvių ir prieauglį, bet buvome jaunesni, stipresni. Nors ir turime įsigiję melžimo įrangą, savo karves melžiame tik rankomis“ – pasakojo S. Rizgelis.
Ūkininkavimo pradžioje Lilija ir Stasys priduodavo pieną į supirktuvę. Vėliau dalį produkcijos realizavo turguje ir tik 2007 metais pradėjo gaminti sūrius bei prekiauti jais sostinės „Paryžiaus kavinėje“ ir „Timo turgelyje“ Užupyje. „Tik tuomet sužinojome tikrąją natūralių pieno produktų vertę“, – prisipažįsta Lilija. Jos teigimu, dabar jau yra vilniečių, kurie du kartus per savaitę ateina pirkti būtent jos gamintų sūrių.
Pirminį sūrių virimo receptą Lilija paveldėjo iš mamos, o vėliau tobulino gamybos procesą, kol išgavo tobulą pieniško sūrio skonį. „Kiekvienos šeimininkės sūris yra kitoks, turi savitą skonį. Tai priklauso nuo pieno kokybės ir skonio, nuo virimo technologijos, nuo sūrmaišio. Tikrai žinau, kad mano sūriai yra unikalūs, niekaip negalėčiau apgauti savo nuolatinių pirkėjų parduodama jiems svetimus gaminius, nes iš karto atpažintų klastotę,“ – užtikrintai tvirtino ūkininkė.
Atostogos – ne mums
Rizgeliai turi tik 11 hektarų nuosavos žemės, dar 14 ha nuomoja iš privačių asmenų. Paruošti karvėms šieno visai žiemai – didžiausias jų rūpestis ir sunkiausias darbas. „Vasara – pats darbymetis mums. Besiganančios pievose karvės duoda tuomet daugiausiai pieno, o šienapjūtė pareikalauja visų jėgų ir daugybės laiko. Jei nepadėtų draugai, kurie po savo nudirbtų darbų atvažiuoja mums talkininkauti, būtų riesta,“ – pasakojo S. Rizgelis. Sezoniniam darbui rasti pagalbininkų mažam kaime nėra paprasta. Žmonės arba dirba, arba dirbti nenori, arba jau nebegali.
Tėvams padeda keturiolikmetis sūnus Augustinas bei retkarčiais į gimtuosius namus sugrįžtantis vyresnėlis Ričardas, profesionalus karys, tarnaujantis Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotame pėstininkų batalione Rukloje.
„Mes neturime atostogų, tai ne mums. Žinoma, mes einame pailsėti prie ežero, išsimaudyti, vykstame pasisvečiuoti pas draugus ir pas save mielai priimame svečius, tačiau du kartus per dieną, tuo pačiu metu mūsų laukia Mažulė, Margulė, Rožytė, Žvaigždutė, Gajka, Špilka ir Malyška“, – šypsodamasi pasakojo L. Rizgelienė. Visos Rizgelių karvės turi vardus, kai kurios pavadintos buvusių šeimininkų.
ES parama kukli
Lilija ir Stasys itin atsargiai vertina paskolas bei Europos Sąjungos fondų paramą. Tai patvirtina faktas, jog per dvylika ūkininkavimo metų jie pasinaudojo vos 15 tūkstančių litų ES parama. „Bijojome paskolų, o tiksliau, skolų, todėl ilgai nedrįsome kreiptis paramos,“ – aiškino S. Rizgelis. Už gautus pinigus ūkininkai įsigijo pieno pasterizavimo katilą, sūrių gamybos stalą, prekybos vitriną, grėblį-vartytuvą, mėšlo šalinimo transporterį. Pasak Stasio, ūkyje dar trūksta technikos, reikalingas šieno rulonų viniotuvas, frontalinis krautuvas ir kt.
Sutuoktiniai pratę verstis savo jėgomis ir pasitikėti vienas kitu. Tai atspindi ne tik puikiai įrengta sūrių gamybos patalpa, bet ir skoningai bei išradingai sutvarkyta namo aplinka. „Čia mano vyras turi fantazijos, aš tik padedu įgyvendinti jo sumanymus“, – kukliai šypsosi Lilija. Rizgelių valgomajame visa siena nukabinta padėkos raštais ir diplomais ne tik už pasiekimus ūkininkaujant, bet ir už aplinkos puoselėjimą, gražiausios sodybos įrengimą.
Metų įvykis – sūnaus vedybos
Pasiteiravus, kokie gi buvo jiems besibaigiantys 2014-ieji, kuo gali pasidžiaugti, Stasys ir Lilija vienu balsu atsakė: „Metai buvo superiniai, atšokome Ričardo ir Inos vestuves“
Tarnaujančio Lietuvos kariuomenėje sūnaus vedybos tapo šiemet pačiu džiaugsmingiausiu įvykiu Rizgelių šeimoje.
Laimėję pirmąją vietą konkurse „Metų ūkis 2014“, Lilija ir Stasys jaučiasi pagerbti ir įvertinti už savo sunkų kasdienį darbą. „Malonu, kai esi pastebėtas, kai vertinamos tavo pastangos“, – mintijo S. Rizgelis. Ūkininkas ir toliau mąsto, kaip galima būtų patobulinti, palengvinti savo ir žmonos kasdienį triūsą. Kitąmet planuoja įrengti pievose „vasaros rezidenciją“ savo karvėms, kad jos galėtų pasislėpti nuo kaitros arba lietaus. Ir melžti jas būtų patogiau ir jaukiau.
Paprašytas perduoti linkėjimus „Galvės“ skaitytojams, S. Rizgelis buvo konkretus: „Derlingų ir vaisingų 2015 metų“. Lilija gi palinkėjo santarvės šeimose, ramybės, supratimo, džiaugsmo ir šilumos bei meilės, be kurios gyventi tiesiog liūdna.
Jolanta Rainska
