Ar 100 metų – daug? Ruošdamasi susitikti su Apolionija Geniene jaudinausi. Juk nedažnai tenka bendrauti su žmogumi, kuriam gyvenimas jau skaičiuoja 99-uosius. Iš kur ta stiprybė? – nenorom imi galvoti. Ir tada vieną po kito pakalbinau jaunus žmones. - Kiek norėtum gyventi? – klausiau studento Vidmanto. Jis šiek tiek pasimuistęs nesikuklindamas pasakė, kad šimtą. „O jeigu užpultų negandos, ligos?“ – neatstojau. O jis ėmė tiesiai šviesiai ir pasakė: „Man tik 23, apie tai negalvoju. Negi nuo jaunystės apie ligas, visokias bėdas imsi galvoti. Gyventi reikia“. Panašiai porino ir jo draugas Algimantas. O štai vėliau pakalbinta Veronika buvo sužavėta, kai prakalbome, kad einu į susitikimą su šimtamete. Mergina džiugiai pasakojo apie savo ilgaamžius senelius, pažįstamus. Ir visiems linkėjo sveikatos ir artimųjų meilės. Kalėjimas Jauni, gražūs, laimingi. Neseniai sukūrę šeimą. Jie važiavo dviračiais, kai staiga vos ne virš galvų ėmė kristi bombos. Karas. Puola, bombarduoja vokiečiai. Jaunimui pasiutusiai norėjosi, kad jie išvytų rusus. O šventas naivume – būrys jaunų žmonių iš drobulių ant pievos padarė svastiką, tikėdamiesi, kad čia nusileis vokiečių lėktuvai. Deja, lėktuvai nenusileido, o visus jaunus žmones susėmė dar nepabėgę kagebistai ir sugrūdo į prekinius vagonus. Subombarduoti bėgiai greitai buvo atstatyti, ir vagonai su daugybe Lietuvos jaunų žmonių, ir vaikų, ir senelių pajudėjo. Apolionija buvo pagauta ir kaip stovi dar su keliomis draugėmis buvo uždaryta viename iš vagonų. Vyrai buvo atskirti ir vežami atskiruose vagonuose. Jaunutė Apolionija savo mylimajį Juozą per atstumą po daugelio dienų tik vienintelį kartą pamatė tremtyje, Gorkyje. Jie tik vienas kitam pamojavo. Tuoj sargybos buvo aprėkti. O vėliau sužinojo, kad nuo bado, o gal apsinuodijęs bjauriu vandeniu, mirė. Gorkio kalėjime išsėdėjo metus. Niekas nežinojo dėl ko, už ką. Maitino – viešpatie, ar galima sakyti, kad maitina! Ryte – du šimtai gramų duonos ir puodelis karšto vandens. Dienai – sriuba: virintas vanduo su keliom kruopom. Vakarienei vėl 200 gramų duonos ir „kipetokas“. Lageris Išvežė į lagerį, į Pavolgį, miško kirsti. Moterys apsidžiaugė, kad galės gryname ore pabūti. Tačiau ten, kur nuvežė, mišką jau buvo iškirtę ankstesnieji tremtiniai. Tad moterims įdavė dalgius ir liepė pjauti žolę aplinkiniams kolūkiams. Apolionija pasakoja, kad tame lageryje įvyko baisus įvykis: jauni vyrai bandė pabėgti. Tačiau juos visus sušaudė, paskui arkliais nutempė į lagerį ir mums rodė, norėdami įbauginti, kad nebėgtume. Vėliau daugumą temtinių perkėlė į kitą Pavolgio lagerį. Ten jau turėjome dirbti išsijuosę, sakė Apolionija. Jie kirto mišką, ir paruošdavo jį išvežimui. O naktimis tekdavo vagonus iškrauti. Jauna moteris vos laikėsi ant kojų, svėrė 35 kg. Jeigu vieną koją pastatydavo ant laiptelio, antrą jau reikėdavo ranka užkelti. Ir kai jau atrodė, kad išseko visos jėgos, Apolionija buvo paskirta dirbti virtuvėje. Ir nuo tada jaunas organizmas pradėjo po truputį atsigauti. Kur eiti? Po trejų metų, 1944-ųjų pavasarį, Apolioniją išleido. Teoriškai, simboliškai kalbant šių dienų terminais. Pirmiausia, išėjimas iš lagerio būdavo baisus. Sužinojus, kas išeina, naktį būdavo nužudomi. Tai žinodama Apolionija paskutinę naktį palindo po gultais. Ir vis viena pamatė atslenkantį šešėlį. Laimei į duris pabeldė sargybinis, ir ji liko gyva. Sargybinis atlydėjo į traukinių stotį ir įsodino į vagoną. Niekur nenukrypsi. Gorkyje NKVD įsitikinę, kad moteris paleista, pasiuntė Apolioniją į kolūkį prie Volgos, kur įteka Oka. Dar traukinyje susipažino su vieno kolūkio pirmininku ir jis pasiūlė ten dirbti. Apolionija pradėjo dirbti daržininke. Brigadininkė kaip įmanoma sukčiavo, skriaudė. Už darbą mokėjo produkcija. Apolionija pradėjo turguje pardavinėti savo išaugintas morkas, kopūstus. O ir pati tas daržoves valgė. Pamažu pradėjo grįžti jėgos. Namo „Iš Pavolgio kolūkio parašiau seseriai laišką. Gavau ir atsakymą. Tada sužinojau, kad žuvo tėvas“ – pasakojo Apolionija. - „Sesuo atsiuntė pinigų, kad galėčiau parvažiuoti, tačiau ir karui pasibaigus vis tiek manęs neleido važiuoti į Pabaltijį. Nesuprantu, kodėl... Ką čia besuprasi jų politiką.“ Tačiau 1947-aisiais Apolionija pabėgo iš kolūkio ir pradėjo kelionę NAMO. Sunki, ilga, pilna pavojų, šiandienos žmogui sunkiai įsivaizduojama buvo ta kelionė. Kelionė į LIETUVĄ. Važiavo ir prekiniais traukiniais tarp įvairiausių dėžių, ir ant vagonų laiptelių. Ir visur buvo „zuikis“, nes buvusios kalinės į Lietuvą niekas negalėjo atvežti. O ji ATVAŽIAVO. Ir tą pačią minutę prie jos „įsisiurbė erkė“ – NKVD prisistatė dar tą pačią naktį, bet laimė ji sesers bute nemiegojo. Tas protu nesuvokiamas sovietinių saugumiečių sekiojimas per visus jos gyvenimo metus, iki pat Lietuvos nepriklausomybės, nieko dėtą moterį rado, kad kai kurioms sistemoms ir buvusiems kaimynams buvo būtinas labai rimtas gydymas. Psichologų konsultacijos čia jau nebūtų padėję. Sekliai neatstojo Grįžusi iš tremties, Apolionija įsidarbino pieninėje, vėliau kalkakmenių laužykloje. Tačiau apie ją vis pasisukinėdavo nepažįstami žmonės, aplinkinių vis klausinėdavo, kaip ji dirba, kaip gyvena, ką kalba. O ir kaimynų, ir bendradarbių buvo visokių: vieni suprasdavo, užtardavo, kiti ir įkąsti mėgdavo. Todėl susipažinusi su buvusiu karo dalyviu Stasiu Geniu išvažiavo į Latviją. Apsigyveno miške, dirbo lentpjūvėje. Ten jiems gimė sūnus. Kai po Stalino mirties prasidėjo atšilimas, šeima grįžo į Lietuvą, į Šiaulius. Čia gimė dukra, su kuria Trakuose Apolionija ir gyvena. Vėliau Apolionija su šeima apsigyveno Tytuvėnuose. Rodos, jau būtų galėję atsikvėpti, bet po sužeidimų per karą pasiligojo vyras. Slaugė Apolionija jį ilgai, tačiau po kelerių metų liga pasirodė stipresnė. Likusi su dviem vaikais, Apolionija dirbo įvairius darbus, nes reikėjo išsilaikyti visai šeimai. Negalima atsistebėti Šiandien Apolionija Genienė gyvena su dukra Stase Genyte, Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytoja, ir skaičiuoja 99-uosius metus. Klausiausi jos pasakojimo ir negalėjau atsistebėti. Datas, pavardes, vardus, vietovių, kur kalėjo, pavadinimus Apolionija bėrė – lyg iš rašto skaitytų. Regėjimas, klausa, loginis mastymas, balso tembras – rodos, kalbiesi su žmogum, kuris gal tik koks dešimtmetis kaip pensijoje. O juk tiek vargta, kentėta, šaltį ir badą, patyčias patyrusi, kiek mirčių regėjusi, netekusi artimųjų – su sūnaus žūtimi avarijoje ir po daugelio metų nesusitaiko. Nuostabu klausytis, kad ir šiandien Apolionija domisi pasaulio naujienomis, objektyviai vertina įvairiausius politinius įvykius. Meilė Dievui ir Tėvynei Visą gyvenimą ją lydi didžiulė meilė Dievui ir Tėvynei. Tremtyje iš duonos trupinėlių buvo pasidariusi rožančių, tyliai minėdavo Vasario 16-ąją, Kūčias, Šv. Kalėdas, Šv. Velykas. Tad nenuostabu, kad 1987 metais sužinojusi apie būsimą mitingą Vilniuje prie Mickevičiaus paminklo dėl Molotovo – Ribentropo pakto pasmerkimo Apolionija patraukė į sostinę. Ji pasakojo, kad tik išėjus iš Onos bažnyčios, prie jos „prisiklijavo“ vyrukas ir ėmė visko klausinėti, o kitas fotografavo. Saugumiečiai ją prisiminė ir po tiekos metų. Tačiau tada jai jau buvo nė motais. Vasario 16-oji – Lietuvos valstybės atkūrimo diena ir Kovo 11-oji – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena Apolionijai Genienei yra labai brangios ir svarbios. Ji augo kartu su atkurta Lietuvos valstybe (metais ir keliais mėnesiais vyresnė), džiaugėsi jos kilimu gražesniam gyvenimui, tačiau pačiai augusiai 12 vaikų šeimoje lengva nebuvo. Nors karo ir sovietmečio buvo sutrypta, sulaužyta jaunystė, bet Apolionija visur ir visada mylėjo Lietuvą ir buvo jai ištikima. Ir dar iš mokyklos laikų prisimindavo J. Basanavičių - lietuvybės simbolį - kurio portretas kabojo jų klasėje. Atsisveikinant Apolionija Genienė prašė pasveikinti visus rajono gyventojus su Vasario 16-osios švente, palinkėti jiems sveikatos ir meilės Tėvynei. Joana Katinienė