2014-ųjų metų pavasarį praūžusioje Tautų Kultūrų mugėje Meksikos sostinėje pirmą kartą Lietuvą reprezentavo nedidelė bet smagi Meksikos lietuvių benduomenė. Tarp lietuviškų patiekalų ir lininių staltiesių meksikiečių akis traukė nedidelis Baltijos gintaro papuošalų stendas – originalūs vėriniai, pakabukai, auskarai. Gintariniais karoliais pasipuošusi buvo ir miniatiūrinė lėlė Lietuvaitė, stovėjusi stendo centre. Gintarinių dirbinių meistras – Sergiejus Stankevičius, jau penktus metus turintis savo dirbtuves, o iš viso jau daugiau nei 10 metų apdirbantis lietuviškąjį auksą Trakų rajono Rubežiaus kaime.
Gintaro meistras gimė lietuvio ir ukrainietės šeimoje. Jo senelis - žinomas knygnešys Mečislovas Stankevičius. Studijavęs buhalteriją ir ilgai dirbęs pagal specialybę, vis dažniau, vartydamas rankose gintaro dirbinius, Sergiejus paslapčia manydavo sugebąs padaryti gražiau. Pirmiausia išbandė jėgas kurdamas papuošalus iš akmenukų, mineralų pusfabrikačių, darė nedidelius kūrinėlius klijuodamas smulkius gintaro gabalėlius ant pagrindo. Kuo toliau, tuo daugiau traukė gintaro apdirbimo amatas, todėl neilgai svarstęs amatininkas įsigijo stakles, namuose įsirengė dirbtuves ir buhalterio duoną iškeitė į gintaro meistro vardą. Į veiklą įsitraukė visa Sergiejaus šeima. Sezono metu prie tilto į Trakų pilį prekiauja abu – pats gintaro amatininkas ir jo žmona Larisa.
Prie Sergiejaus prekystalio sustoję tiek lietuviai, tiek užsienio svečiai užsistovi ilgiau – meistras nepailsdamas pasakoja apie gerąsias gintaro savybes. „Iš savo patirties galiu pasakyti, kad gintaras veikia raminančiai, dirbant su juo laikas sustoja, pamiršti apie viską, kas skauda. Gręžiant gintarą jaučiamas malonus kvapas, apdirbant gintarą skleidžiamos dulkės ir kvapas gydo kosulį. Dulkes užpilame degtine ir naudojame peršalę (įtriname krūtinę ar nugarą), taip pat labai padeda sąnarių gydymui. Dulkes maišome su pašildytu medumi ir naudojame pirtyje kaip kūno šveitiklį“, - atskleidžia meistras. Ir netikėtai su priėjusiais smalsuoliais prabyla anglų, italų, ispanų, turkų kalbomis. „Mano senelis mokėjo apie 14 užsienio kalbų“, atvirauja prekybininkas. „Aš negaliu savęs pavadinti poliglotu, tai jau tikrai. Beveik kaip lietuvių moku rusų ir lenkų kalbas. Kitas kalbas, tokias kaip anglų, italų ar ispanų, moku tik prekiautojo lygyje (trumpai pristatyti savo prekes, pasakyti kainą, pasiderėti). Paskutiniu metu savarankiškai mokausi turkų kalbos, o paskatino mane vienas turkų ambasados delegacijos vadovas, kuriam patiko mano bendravimas su pirkėjais ir kitą kartą priėjęs man lietuviškai pasakė, kad aš jam labai malonus. Man pasidarė gėda ir aš operatyviai pradėjau mokytis. „Ir ne veltui - Trakuose užsieniečių visada būna daugiau. „Nors jaučiasi, kad lietuviai pradėjo daugiau domėtis gintaru ir pirkti gaminius iš jo, vis tiek pagrindinis pirkėjas yra iš užsienio,“ - pripažįsta gintaro prekeivis. Taigi Sergiejaus rankų darbo gaminiais puikuojasi tolimiausių šalių gyventojai, pradedant Meksika ir baigiant Kinija. Numatoma, kad 2015-ųjų metų gegužės mėnesį Meksike lietuvių stendas vėl bus padabintas gintarinėmis apyrankėmis, pakabukais, vėriniais ir žiedais, gimusiais Lietuvos meistro rankose.
Sergiejus šiuo metu studijuoja universitete, stengiasi nepraleisti nuotolinio mokymo kursų (buhalterinių, užsienio kalbų, kompiuterinio raštingumo ir kt). Paklausus, ar nebijo Lietuvą puolančių krizių, trakietis teigė nieko nebijąs – per pastaruosius metus ne tik išliko versle, bet netgi sugebėjo persikvalifikuoti ir plėstis, padidino gintaro papuošalų gamybą, pavertė tai šeimos verslu („Nors iš pradžių šeimos nariai priešinosi mano svajonės įgyvendinimui, tai dabar galių drąsiai sakyti: taip, tai mano šeimos verslas! – juokiasi Sergiejus). Visgi pamini kai kuriuos sunkumus, su kuriais susiduria: kokybiškos žaliavos trūkumu, nuolat augančiomis kainomis, beje, sako, iš kaimyninės šalies perkamos naujos staklės yra brangios ir toli gražu netobulos – beveik viską esą reikia perdaryti savaip. Todėl gintaro gręžimo stakles, ir ne tik, meistras susikonstravo pats.
Sergiejus sako mylįs Lietuvą labiau už viską ir net negalvojantis ieškoti laimės svetur; jaunėlis sūnus muzikantas dar gyvena su tėvais, o vyresnioji dukra taip pat susikūrusi laimę Tėvynėje.
Nors prieš 15 metų buvo pripažintas neįgaliu (stuburo trauma gimimo metu), auksarankis meistras gyvena aktyvų gyvenimo būdą, su žmona Larisa daug keliauja, randa laiko ir aktyviai visuomeninei veiklai – yra Trakų rajono neįgaliųjų draugijos narys, kovojantis už neįgaliųjų interesus; be to, yra aktyvus vartotojų teisių gynimo organizacijos steigimo Trakuose dalyvis ir tos organizacijos koordinatorius. Bet labiausiai už viską yra dėkingas likimui, kad davė galimybę užsiimti tuom, ką labiausiai mėgsta – dirbti su lietuvišku auksu.
Pasidomėjus, ar keitėsi gintaro mados, pašnekovas pamini išaugusį pakabukų, amuletų, gintaro inkliuzų popualiarumą. Taip pat pirkėjai vis dažniau pageidauja įsigyti neapdirbto ar mažai apdirbto gintaro gaminių – apyrankių, vėrinių. Visgi labiausiai perkami yra poliruoti įvairių atspalvių papuošalai. Apie gintaro spalvas iš meistro lūpų taip pat galima sužinoti įdomių dalykų: teigia, jog taip galima sužinoti, ar gintaras išgriebtas iš jūros, ar iškastas iš žemės gelmių; spalva taip pat nusako gintaro amžių (žalias ir juodas yra vadinamas „jaunu“), o patį rečiausią baltąjį gintarą, labiausia vertina turistai iš Kinijos. Dar retesnis – mėlynasis gintaras.
„Kai ateinu į savo rankomis įrengtą pirtį - sveikinuos su ja, kai išeinu iš jos po visų malonumų - dėkoju jai. Skamba keistai? Taip elgiuosi ir su gintaru: kai pasitaiko labai labai patinkantis man gabalėlis - kartais net bučiuoju jį, būna gaila iš jo kažką gaminti. Galiu atpažinti tą gintarėlį tarp tūstančių gabalėlių. Galite juoktis, bet taip yra¨, - atvirauja gintaro meistras. Ir priduria: „Turiu daug svajonių, viena jų - perduoti jaunimui tradicinio Lietuvos amato gintaro apdirbimo ypatumus, dalyvauti jaunimo ugdymo procese, skatinti jų motyvaciją tradiciniams amatams, verslumui ir darbo vietų kūrimui“.
Virginija Nenartavičiūtė
2014-ųjų metų pavasarį praūžusioje Tautų Kultūrų mugėje Meksikos sostinėje pirmą kartą Lietuvą reprezentavo nedidelė bet smagi Meksikos lietuvių benduomenė. Tarp lietuviškų patiekalų ir lininių staltiesių meksikiečių akis traukė nedidelis Baltijos gintaro papuošalų stendas – originalūs vėriniai, pakabukai, auskarai. Gintariniais karoliais pasipuošusi buvo ir miniatiūrinė lėlė Lietuvaitė, stovėjusi stendo centre. Gintarinių dirbinių meistras – Sergiejus Stankevičius, jau penktus metus turintis savo dirbtuves, o iš viso jau daugiau nei 10 metų apdirbantis lietuviškąjį auksą Trakų rajono Rubežiaus kaime.
Gintaro meistras gimė lietuvio ir ukrainietės šeimoje. Jo senelis - žinomas knygnešys Mečislovas Stankevičius. Studijavęs buhalteriją ir ilgai dirbęs pagal specialybę, vis dažniau, vartydamas rankose gintaro dirbinius, Sergiejus paslapčia manydavo sugebąs padaryti gražiau. Pirmiausia išbandė jėgas kurdamas papuošalus iš akmenukų, mineralų pusfabrikačių, darė nedidelius kūrinėlius klijuodamas smulkius gintaro gabalėlius ant pagrindo. Kuo toliau, tuo daugiau traukė gintaro apdirbimo amatas, todėl neilgai svarstęs amatininkas įsigijo stakles, namuose įsirengė dirbtuves ir buhalterio duoną iškeitė į gintaro meistro vardą. Į veiklą įsitraukė visa Sergiejaus šeima. Sezono metu prie tilto į Trakų pilį prekiauja abu – pats gintaro amatininkas ir jo žmona Larisa.
Prie Sergiejaus prekystalio sustoję tiek lietuviai, tiek užsienio svečiai užsistovi ilgiau – meistras nepailsdamas pasakoja apie gerąsias gintaro savybes. „Iš savo patirties galiu pasakyti, kad gintaras veikia raminančiai, dirbant su juo laikas sustoja, pamiršti apie viską, kas skauda. Gręžiant gintarą jaučiamas malonus kvapas, apdirbant gintarą skleidžiamos dulkės ir kvapas gydo kosulį. Dulkes užpilame degtine ir naudojame peršalę (įtriname krūtinę ar nugarą), taip pat labai padeda sąnarių gydymui. Dulkes maišome su pašildytu medumi ir naudojame pirtyje kaip kūno šveitiklį“, - atskleidžia meistras. Ir netikėtai su priėjusiais smalsuoliais prabyla anglų, italų, ispanų, turkų kalbomis. „Mano senelis mokėjo apie 14 užsienio kalbų“, atvirauja prekybininkas. „Aš negaliu savęs pavadinti poliglotu, tai jau tikrai. Beveik kaip lietuvių moku rusų ir lenkų kalbas. Kitas kalbas, tokias kaip anglų, italų ar ispanų, moku tik prekiautojo lygyje (trumpai pristatyti savo prekes, pasakyti kainą, pasiderėti). Paskutiniu metu savarankiškai mokausi turkų kalbos, o paskatino mane vienas turkų ambasados delegacijos vadovas, kuriam patiko mano bendravimas su pirkėjais ir kitą kartą priėjęs man lietuviškai pasakė, kad aš jam labai malonus. Man pasidarė gėda ir aš operatyviai pradėjau mokytis. „Ir ne veltui - Trakuose užsieniečių visada būna daugiau. „Nors jaučiasi, kad lietuviai pradėjo daugiau domėtis gintaru ir pirkti gaminius iš jo, vis tiek pagrindinis pirkėjas yra iš užsienio,“ - pripažįsta gintaro prekeivis. Taigi Sergiejaus rankų darbo gaminiais puikuojasi tolimiausių šalių gyventojai, pradedant Meksika ir baigiant Kinija. Numatoma, kad 2015-ųjų metų gegužės mėnesį Meksike lietuvių stendas vėl bus padabintas gintarinėmis apyrankėmis, pakabukais, vėriniais ir žiedais, gimusiais Lietuvos meistro rankose.
Sergiejus šiuo metu studijuoja universitete, stengiasi nepraleisti nuotolinio mokymo kursų (buhalterinių, užsienio kalbų, kompiuterinio raštingumo ir kt). Paklausus, ar nebijo Lietuvą puolančių krizių, trakietis teigė nieko nebijąs – per pastaruosius metus ne tik išliko versle, bet netgi sugebėjo persikvalifikuoti ir plėstis, padidino gintaro papuošalų gamybą, pavertė tai šeimos verslu („Nors iš pradžių šeimos nariai priešinosi mano svajonės įgyvendinimui, tai dabar galių drąsiai sakyti: taip, tai mano šeimos verslas! – juokiasi Sergiejus). Visgi pamini kai kuriuos sunkumus, su kuriais susiduria: kokybiškos žaliavos trūkumu, nuolat augančiomis kainomis, beje, sako, iš kaimyninės šalies perkamos naujos staklės yra brangios ir toli gražu netobulos – beveik viską esą reikia perdaryti savaip. Todėl gintaro gręžimo stakles, ir ne tik, meistras susikonstravo pats.
Sergiejus sako mylįs Lietuvą labiau už viską ir net negalvojantis ieškoti laimės svetur; jaunėlis sūnus muzikantas dar gyvena su tėvais, o vyresnioji dukra taip pat susikūrusi laimę Tėvynėje.
Nors prieš 15 metų buvo pripažintas neįgaliu (stuburo trauma gimimo metu), auksarankis meistras gyvena aktyvų gyvenimo būdą, su žmona Larisa daug keliauja, randa laiko ir aktyviai visuomeninei veiklai – yra Trakų rajono neįgaliųjų draugijos narys, kovojantis už neįgaliųjų interesus; be to, yra aktyvus vartotojų teisių gynimo organizacijos steigimo Trakuose dalyvis ir tos organizacijos koordinatorius. Bet labiausiai už viską yra dėkingas likimui, kad davė galimybę užsiimti tuom, ką labiausiai mėgsta – dirbti su lietuvišku auksu.
Pasidomėjus, ar keitėsi gintaro mados, pašnekovas pamini išaugusį pakabukų, amuletų, gintaro inkliuzų popualiarumą. Taip pat pirkėjai vis dažniau pageidauja įsigyti neapdirbto ar mažai apdirbto gintaro gaminių – apyrankių, vėrinių. Visgi labiausiai perkami yra poliruoti įvairių atspalvių papuošalai. Apie gintaro spalvas iš meistro lūpų taip pat galima sužinoti įdomių dalykų: teigia, jog taip galima sužinoti, ar gintaras išgriebtas iš jūros, ar iškastas iš žemės gelmių; spalva taip pat nusako gintaro amžių (žalias ir juodas yra vadinamas „jaunu“), o patį rečiausią baltąjį gintarą, labiausia vertina turistai iš Kinijos. Dar retesnis – mėlynasis gintaras.
„Kai ateinu į savo rankomis įrengtą pirtį - sveikinuos su ja, kai išeinu iš jos po visų malonumų - dėkoju jai. Skamba keistai? Taip elgiuosi ir su gintaru: kai pasitaiko labai labai patinkantis man gabalėlis - kartais net bučiuoju jį, būna gaila iš jo kažką gaminti. Galiu atpažinti tą gintarėlį tarp tūstančių gabalėlių. Galite juoktis, bet taip yra¨, - atvirauja gintaro meistras. Ir priduria: „Turiu daug svajonių, viena jų - perduoti jaunimui tradicinio Lietuvos amato gintaro apdirbimo ypatumus, dalyvauti jaunimo ugdymo procese, skatinti jų motyvaciją tradiciniams amatams, verslumui ir darbo vietų kūrimui“.
Virginija Nenartavičiūtė
