Kada dėl prastai arba iš viso nevykdomos socialinės politikos nukenčia labiausiai pagalbos reikalingi asmenys, tenka burti kitokias - bendruomenių - pajėgas, kad tokių ir panašių tragedijų būtų išvengta.
Bendra Lietuvos savižudžių statistika lyg ir džiugina - nuo 2000 iki 2011 metų savo noru pasitraukti iš gyvenimo asmenų skaičius sumažėjo kone 600, tačiau jaunimo skaičiai nekinta. 2010 metais Lietuvoje asmenų iki 34 metų nusižudė 230 (204 vyr. ir 26 mot.); 2011 metais - 228 (201 vyr. ir 27 mot.); Trakų rajone fiksuotos 7 savižudybės - 6 vyrai ir 1 moteris, iš jų vienas jaunuolis.
Mirties atvejų ir jų priežasčių valstybės registro 2012 metų išankstiniais duomenimis, per 10 pirmų mėnesių - 1 jaunuolio iki 25 metų savižudybė Elektrėnų rajone.
Kaip rodo statistika, jaunimas žudosi intensyviausiai iš visų amžiaus grupių - vaikinai lenkia merginas kone 10 kartų, tačiau tokiomis persvaromis džiaugtis negalėtų net ir didžiausios feministės. Senatvėje žmonės žudosi daug rečiau, tačiau daugėja moterų, kurių skaičius skiriasi gal tik 2-3 kartus nuo vyrų.
Psichologai kasmet Lietuvoje atlieka įvairių tyrimų, bandančių suprasti tokių mirčių priežastis, stebėti asmenis, linkusius į savižudybę, juos pažinti, kad ateityje būtų galima užkirsti tam kelią.
Nidos Žemaitienės ir Apolinaro Zaborsko atliktoje studijoje teigiama, kad „suicidiniai polinkiai būdingi maždaug trečdaliui (32,5 proc.) vienuolikos, trylikos ir penkiolikos metų amžiaus moksleivių.
24,1 proc. atsakiusiųjų nurodė, kad jiems kartais kildavo minčių apie savižudybę, 4,0 proc. teigė, kad tokios mintys juos aplanko dažnai, 2,7 proc. buvo galvoję apie savižudybę labai rimtai ir kūrė konkrečius savižudybės planus, 1,7 proc. pažymėjo, jog yra bandę nusižudyti. Mergaitės suicidiniais polinkiais pasižymėjo beveik du kartus dažniau nei berniukai (atitinkamai 61,6 proc. ir 38,4 proc)".
Apibendrintai įvardijamų nesutarimų su tėvais ir kitais šeimos nariais apibūdinimai dažniausiai lakoniški, sudaryti iš dviejų–keturių žodžių. Tokiuose paaiškinimuose nesutarimų priežastis tiesiog konstatuojama, įvardijama nepateikiant išsamesnių paaiškinimo (pvz.: „tėvai kartais (dažnai) manęs nesupranta", „tėvų priekaištai", „tėvai nepasitiki", „nervina mama", „mama ant manęs staugia", „nesutarimai su tėvu", „užkniso tėvas", „tėvo rėkimas"). Nesutarimai, konfliktai su patėviais ir globėjais buvo įvardyti tik trijų moksleivių anketose („dėl patėvio nebenoriu gyventi", „nesutariu su patėviu", „pykausi su globėjais").
Konkrečiai įvardytos nesutarimų, kivirčų, ginčų su tėvais priežastys - ūmūs vienkartiniai konfliktai su abiem arba su vienu iš tėvų.
Dar vienas gana dažnai pasitaikantis nesutarimų su tėvais motyvas – konkrečiau arba abstrakčiau nusakomi asmeninės laisvės apribojimai („neturiu pakankamai laisvės", „neleidžia daryt ko noriu", „tėvai per daug kišasi į mano gyvenimą", „tėvai atrenka draugus", „niekur neišleidžia, tik verčia dirbti namuose"). Nepasitenkinimas savimi, savo išvaizda: „esu bloga (-as)", „niekam tikęs", „esu labai stora", „stora ir negraži", „nepatenkinta savo kūnu", „svoris" ir pan. Nepasitenkinimą išvaizda ir svoriu, kaip skaudžių išgyvenimų priežastį, minėjo tik mergaitės. Šioje grupėje tik vienas berniukas mintis apie savižudybę aiškino tuo, kad jis yra „atlėpausis" („Moksleivių įvardijamos savižudiško polinkio priežastys", Žemaitienė, N., Zaborskis, A., Psichologija, nr. 29, 2004, p. 115-130).
„Daugumos jausmai savižudybės atžvilgiu prieštaringi. Noras gyventi ir noras mirti savižudžio dvasioje svyruoja kaip svarstyklių lėkštės ar sūpuoklių lenta: aukštyn–žemyn. Nekantraujama pabėgti nuo gyvenimo sopulių ir tuo pat metu trokštama gyventi. Dauguma savižudžių iš tikrųjų nenori mirti – jie tik neištveria gyvenimo. Suteikus paramą ir sustiprinus norą gyventi, savižudybės rizika sumažėja".
Alius Avčininkas
