Šiandien retoj šeimoje rasi tikrus avikailius ar batsiuvio siūtus chrominius batus. Tyliai išstūmė tikrą kailį iš gyvenimo sintetika. O juk toks nesenas tas laikas, kuomet kaimo žmogus neįsivaizdavo gyvenimo be natūralaus kailio dirbinių. Kepurės iš ondatros ir pirštinės iš zuikių, kailiniai iš avių kasdienai ir iš lapių išeigai, bebro apykaklės einant į bažnyčią. Kailiadirbystė tyliai traukiasi į istorijos paraštes.

Toli ėjo garsas apie Aukštadvario apylinkėse gyvenusias ir kailius dirbusias Rajeckų, Asanavičių, Čiupailų šeimas. Pas juos buvo vežami bebrų, vilkų, šernų, briedžių, stirnų, elnių kailiai. Šie ypatingo amato puoselėtojai išdirbinėjo ir sodybose augintų gyvulių kailius. Aukštadvario kailiadirbiai išdirbdavo karvių, arklių, kiaulių, avių ir ožkų kailius.

Šiandien Aukštadvario ilgametes kailiadirbystės tradicijas tepuoselėja vienas Kęstutis Kliucevičius.

Meistras kailius išdirba bene 45 metus. O pradžia buvo paprasta. Tais tolimais tarybiniais laikais dauguma kaimiečių bandė prisidurti augindami nutrijas, fredkas (šeško ir audinės mišrūnes), juodsidabres lapes. Kailiadirbiai nebuvo pigūs, teko pačiam imtis kailio dirbimo.

Išmoko raugti odas iš knygų, nes gyvi kailiadirbiai nesidalino amato paslaptimis. Darant klaidas, buvo surastas optimalus raugo receptas.

Kęstutis Kliucevičius nuosekliai pasakoja visą kailio dirbimo technologinę eigą. Pasak meistro, išdirbant kailį visos operacijos svarbios ir jas atlikti reikia atsakingai.

Paprastai kailis meistrui atvežamas gausiai ištrintas druska. Sūrus kailis negenda, druskoje jis gali išbūti metus.

Prieš raugiant, kailis gerai išplaunamas, numezdruojamas ant „ožiuko“ – specialus staliukas, ant kurio dalgio, peilio ir specialaus šaukšto pagalba nuimami visi riebalai,  mėsos likučiai. Tuomet kailis dedamas į kubilą su raugu.  Anksčiau buvo naudojami mediniai kubilai, dabar puikiai tarnauja plastmasinės talpos.

Raugas daromas iš acto esencijos, alūno - kristalinės tirpios medžiagos, vartojamos odai rauginti, pluoštui dažyti ir druskos. Santykis žinomas tik meistrui, nes tai yra esminis kailiadirbio amato ypatumas. Pasak Kęstučio Kliucevičiaus, jam yra žinoma, kad kailiadirbys Čiupaila į raugą dėdavęs ąžuolo žievės. Nepasidalino žinojimu Čiupaila, sakęs, kad jis penkis metus pameistriu už dyką dirbęs pas meistrus, o šitaip laisvai atskleisti paslapties negalįs.

Kailis rauge būna neilgai. Smulkių žvėrelių ondatrų, kiaunių, lapių, šeškų kailiai rauge laikomi iki trijų dienų, stambesnių žvėrių – šernų, vilkų, stirnų, elnių kailis rauge laikomas savaitę.

Raugas turi būti visada šiltas. Jo priežiūra – varginantis darbas. Prastai išraugtas kailis  nebus kokybiškas.

Išraugus kailį, jis keliom dienom paliekamas atsigulėti. Po to kailis tempiamas ant specialaus stendo, vinutėmis prikalami kraštai. Toks kailis šlifuojamas specialiais trintuvais. Vėliau kailį reikia išminkštinti. Kęstučiui sūnus Girmantas padarė specialų prietaisą, kurio pagalba minkštinamas kailis. Iki to visą minkštinimo operaciją teko atlikti rankomis.

Tas prietaisas – medinis platus velenas, ant kurio pritaisomas švitrinimo popierius. Besisukantis velenas šlifuoja kailį.

-Nėra paprasta išminkštint kailį, - sako meistras Kliucevičius. – Jo kokybė priklauso nuo to, kiek minkštai yra išdirbta. O dulkių stulpas graužia akis, gerklę. Reikia dirbti iki galo, nes tai paskutinė operacija.

Pas meistrą Kęstutį Kliucevičių kubiluose rūgo šernų ir avelių kailiai. Ant karčių puikavosi kiaunių, bebrų kailiukai. Jie žvilga, nes iššukuoti.

-Šernų ir stirnų kailių nešukuoju, jiems dera būti šiukštiems, - sako meistras Kęstutis Kliucevičius. – Jau nesu toks stiprus, šernų, karvių, arklių kailių nesiimu išdirbinėti.

Meistras yra medžiotojas. Penkiasdešimt dvejus metus jis eina medžioklėn, turi sukaupęs puikią stirnų, elnių ragų, šernų ilčių kolekciją. Mėgsta kolekcionuoti peilius.

Kęstutis mėgsta muziką. Ilgus metus jis bajanu groja Aukštadvario kaimo kapeloje. Mėgsta groti lūpine armonikėle, mielai traukia armonikos dumples.

Rytoj Kęstutis švęs savo septyniasdešimtą gimtadienį. Nuoširdžiausi sveikinimai ta proga ir linkėjimai ilgai darbuotis. Ir, žinoma, skambiai pagroti.