Prenumeruokite laikraštį „Galvė“ antram šių metų pusmečiui. Kaina 25 eurai.  

Kaip Burbulis šventę šventė

Dailininkas Dovydas Bou

Kiekvienų metų birželio pradžioje mano gyvenime būna dviejų puikių dalykų sintezė: pirma, mano žmona Izolda viena išsiperka kelialapį į Turkiją ir tada atsiranda laisvas plotas namuose ir mano širdyje, antra, rajono centre vyksta šventė „Trakų vasara“, o mano kraujotaka ir skrandis tampa pasirengęs velnio lašų intervencijai.

Išsiruošimas į šventę

Jau nuo pat ankstyvo ryto pirmasis birželio savaitgalis signalizavo apie saulėkaitą. Nusprendžiau vilktis ne vilnonį „Lelijos“ kostiumą, bet rinktis kolekcinį pilko atspalvio Hugo Boss firmos apriedą, su kuriuo maivydamasis prieš didelį veidrodį atpažinau tikrą inteligentišką ir pasitempusį Fricą iš arijų giminės. Ne veltui tarpukario dizaineris Hugo Boss išgarsėjo būtent tuo, kad nacistinei Vokietijai siuvo įvairią aprangą rudmarškiniams. Atbildėjus į Trakus, apytikriai prie Trakų kultūros rūmų, vietoj kokios nors didingos arkos, nusagstytos žaliuojančiais ąžuolo lapais, kuri žymėtų miesto šventės pradžią, pamačiau tik per kelią tysančią geltoną STOP liniją ir net sunerimau, kad gal kas blogo atsitiko ir šventė neįvyks. Bet kaip vėliau supratau, ši besitabaluojanti juosta ir buvo simbolis, pasitinkantis miesto svečius į šventę. Pasitempęs žingsniavau pagrindine miesto gatve ir pirmas dalykas, kurį užfiksavau, kad visai neužuodžiu tradicinių „seniūno žuvienės“ kvapų. Pasirodo miestas vis dar neturi savo vietininko, o patsai Kęstutis Vilkauskas, kuris buvo nustumtas į miesto istorijos almanachą, kaip koks odiozinis atskalūnas su kamufliažine uniforma, stovėjo labai susirūpinęs kažkur nuošalyje, tarsi saugodamas šventę nuo pačių šventės organizatorių.

K. Vilkauskas.

Burbulis pajunta šventės ritmą

Aplinkui šmėžuojančių linksmų ir atsipalaidavusių žmonių sambūriai užkrėtė ir mane palaiminga būsena. Aš pajutau, kaip mano siela prisijaukina šventės šėlsmą, ir plačiai atvėręs piniginę pradėjau vienišas mamas su vaikais vaišinti cukrine vata, kol jų homo sapiens vyriškiai degustavo laipsniuotus gėrimus pakrūmėse. Vėliau šventėje sutikau ir aš savo senus draugus –  pravardėmis Alfredą Bičbirbį, Vinetu Arklio Kanopą, Moišą Karaimą ir daugelį kitų. Na, ir kaip priklauso, su kiekvienu ėjome „ant bruderšafto“, todėl kiek vėliau viskas pakrypo taip, kad mums bešokant sirtakį netyčia griuvome ant palapinės, kurioje buvo prekiauta įvairiais skarmalais. „Ot tu, rupūžė pabrinkusi, nuo kada miesto šventėje atsidarė „Gariūnų filialas“, kai šalia tradicinės amatininkystės tiek daug made in China prekeivių priviso,“ – mintyse susirūpinau. Bet kuo ilgiau graikų mitologinis vyno dievas Dionisas mane vedžiojo už parankės, tuo labiau man viskas aplinkui, kaip pasakytų XXI a. hipsteris, atrodė tiesiog TOBULA.

Rajono rūpestingoji

Turiu išreikšti objektyvų pastebėjimą, kad rajono merė Edita Rudelienė, kaip toji Katrė devyndarbė iš Žemaitės apysakos „Marti“, tarytum Higso bozono elektronas šmėžavo visur ir su šiek tiek matomu jauduliu nuoširdžiai siekė, kad šventė skleistų laimę… Ir nors kas kartą, merei lipant ant scenos, jos kalboje vyravo tas pats būdingas kalbos stilius „džiaugiuosi ir tikiuosi“ kaip gerai atmuštas karbonadas, bet tiesą sakant mažai kas ją ir girdėjo, nes visi mėgavosi skalsia akimirka. Šalia merės per atstumą visur zujo ir fotoaparatu apsiginklavusi savivaldybės viešųjų ryšių specialistė Sigita Nemeikaitė, kuri kaip visada atrodė su amerikoooniška laikysena, nors man asmeniškai labai panaši į puikią japonų kabuki teatro aktorę su tąja grivka pakirpta šukuosena. Ech, kaip gaila, kad, kaip sako politologai, pirmasis demokratijos traškėjimo požymis būna, kai puikus žurnalistas tampa politikų atstovu spaudai.

Pagaliau vakaras

Ir štai artėjo kulminacija – visi laukė ir sulaukė vidurnakčio, kai Trakų pilies padangę nuspalvino pirotechnikos salvės. Miesto svečiams tai buvo tikras įvykis, na o vietiniams gyventojams – nieko naujo, kaip vėliau socialiniuose tinkluose pareiškė viena gerai žinoma rajono menininkė. O man viskas buvo TOBULA, nes alų, midų gėriau, degtine užsigėriau ir kaip tikras musulmonų sufijus sukausi ratu su saliutais: „duokite duonos ir reginių liaudžiai!“. Daug ko neatsimenu iš vakarinės šventės dalies, bet rytinio prabudimo dar nepamiršiu ilgai, nes pabudau aš… Trakų priešgaisrinės aukštajame bokštelyje… Geriau neklauskite manęs, kaip aš ten atsidūriau, nes neturiu atsakymų, kol pats sau į juos negaliu atsakyti. Bet man į galvą atėjo laukinė mintis: kad toks stilizuotas Trakų priešgaisrinės pastatas su tokiu aukštu apžvalgos bokštu galėtų tapti atskiru turistų traukos objektu, o ugniagesiai, prašydami kad ir simbolinio apsilankymo mokesčio, per sezoną laisvai surinktų atskirą biudžetą naujoms uniformoms. Bet nenukrypkime nuo temos – mano sekmadieninį knarkimą pažadino ne Trakų bazilikos varpai, o įvairių tautų sutartinės, aidinčios nuo šalia Trakų pilies pastatytos scenos. Pasirodo, taip jau suplanuota, kad sekmadienį vyko geras reginys – tautinių mažumų kolektyvų koncertas „Čia mūsų gimtinė, čia mūsų namai“. Nostalgiškos įvairių tautų dainos praskaidrino mano sunkų rytą ir net sugebėjau pamąstyti, kodėl toks idėjiškai Trakams tinkantis koncertas yra suplakamas į vieną „Trakų vasara“ šventę? Juk šis koncertas galėtų būti atskira, Trakuose kelias dienas trunkanti šventė, o ne šiaip kito renginio tąsa, kur daugiausiai susirenka dar nuo šeštadienio pachmielingi vakarėlių liūtai. Bet ne aš miesto vadovas ir ne aš sprendžiu. Ties tuo ir baigiu, nes tuoj man Izolda skambins per Skype iš Turkijos, girsis kaip kokio originalaus daikto kopiją papigiai nusipirko, o aš dar darbastalio nesutvarkiau nuo tuščių alaus butelių. Dowidzenia!        

K. Vilkausko FB profilio, „Galvės“ archyvo nuotr.