Prenumeruokite laikraštį „Galvė“ antram šių metų pusmečiui. Kaina 25 eurai.  

Kaip du draugai – priešai dalinsis Trakų rajoną

Taigi, taigi, regis, pats to nenorėdamas užviriau tikrą košę rajone. Atrodo, atėjo laikas atleisti gazą ir suteikti galimybę tiems, kurie patys sutapatino save su mano įžvalgomis, šiek tiek atsipūsti – tegul aprimsta jų nervų sistema ir susitvarko virškinamasis traktas. Tuo tarpu mes pakalbėkime apie tikrai gražius dalykus. Apie meilę, nes tik mylinti širdis yra amžinai jauna, ar ne?

Vis žvarbėjant žiemai sėdžiu aš savo troboj kažkur Paluknio? miškų glūdumoj ir savo bravore virdamas samagono zapasus pagal probočių receptūrą, skaitau man redakcijos atspausdintus ir perduotus Jūsų meilės prisipažinimus bei pasiūlymus draugauti, mielosios skaitytojos. Taip sakant, ne visos Jūs vertinate vyrus piniguočius, bet slapta norite, kad vyro liežuvis būtų vingiuotas ir palaidas kaip mano, ar ne?

Jūsų laiškų kaip pirmąkart tikrai daug, bet, anot škotų patarlės, „tas, kas turi begalę gerbėjų, yra prastas jaunikis“, todėl iš karto pasakau, kad pirmenybę teiksiu ne toms, kurios planuoja/svajoja paprastuoju būdu mane suvilioti suraitydamos eilinę elektroninę žinutę, bet tajai, kuri parašys man tikrą laišką savo įstabia rašysena, pasidažiusi lūpas pomada pabučiuos tą laišką ir įdės į iškvėpintą voką.

Kol bravore viskas ramiai burbuliuoja, aš pakylu nuo savo taburetės, prieinu prie stalo su užkanda (lašiniai, svogūnai, česnakai, juoda duona) ir mano žvilgsnį patraukia ant to stalo gulintis agitacinis 2019 metų kalendorius.

Prieš keletą savaičių radau šį kalendorių kaip lankstinuką savo pašto dėžutėje, bet tada nepastebėjau to, ką aiškiai matau dabar – į mane žvelgia būtybė lyg auksu padabintais plaukais, jos skvarbus ir gilus kaip Galvės ežero žvilgsnis persmelkia mane visą ir sujaudina sielą, jos bruknių spalvos lūpos, nors ir suspaustos, bet norinčios prabilti. Pasijuntu tarsi žvelgčiau ne į kalendorių, o į šventąjį abrozdėlį ir mane apgaubia nušvitimas – įsimylėjau Editą.

Pirmoji rajono moteris kvieste kviečia mane: „Ateik… ateik ir pasirink mane, kai tik kalendoriuje pamatysi pirmąsias pavasarinio kovo dienas.“ Pastatęs sklidiną čierkelę į šoną jau buvau pasirengęs bet kokiai beprotybei, bet kažkoks angelas sargas išgelbėjo mane nuo neapgalvotos meilės žabangų.

Ir tuomet aš pradėjau svarstyti visus už ir prieš, nors meilė ir nekenčia išskaičiavimo. Juk Edita tarsi rajono spindulėlis, jos pilna visur ir visada – Edita paguos ir užtars. Ją globoja vyresniosios kartos atstovai, kurie dalina, jų manymu, išmintingus patarimus. Štai slapukė Nijolė apšviečia ją dėl laikysenos ir ateities darbų. Likusieji žavisi ja dėl įvairių kitų priežasčių, nes kasdienę duoną juk norisi valgyti.

Tada aš prisimenu antrąją rajono moterį Mariją. Juk tai tokia stotinga ir energinga moteriškaitė, jos barokiška figūra taip pat nepalieka vyrų abejingų. Bet kas iš to, jeigu viso pasaulio moterys žino, kad tu gali būti tik pirmoji. Todėl jeigu kurią dieną Marija iš Senųjų Trakų į Trakus neatvyktų su viena iš spalvingųjų tašyčių, priklausančių kolekcijai, tai niekas jos ir nepasiilgtų.

Tarsi Kupidonas vienu iš pirmųjų smuiku rajone griežia ramaus būdo vaikinukas su akinukais, vardu Darius. Jo melodija graži ir skambi, jaučiami jo tyri ketinimai, kad smuiko melodija skleistų rajonui naudą, bet skambina Darius pirmosios moters šešėlyje ir šoka jis pagal šios kulniukų bildėjimą, todėl melodijoje girdima kažkokia kakofonija.

Šiaip panaši situacija yra ir su manimi, nes kai mano žmonelė neišleidžia su  bendrakursiais į daugiadienę arielkos degustaciją, tai mano draugeliai žaibiškai išvadina mane padkablučniku.

Atrodo, kad Editą tokia situacija rajone visiškai tenkina, nes čia nėra jokios charizmos, kuri užgožtų jos sostą. Ir mane pradeda purtyti šaltis, kai prisimenu vieną istoriją apie atstumtąjį Joną. Tą patį impozantiškąjį vaikiną, kuris dar prieš penkerius metus viešai kartojo: „O mano Edita, Edita, tu tokia nuostabi, be tavęs neįsivaizduoju ir savęs.“ Edita ir Jonas gyveno tada laimingai ir kūrė nerealius planus rajone. Visiems lyg ir buvo aišku, kad jeigu Edita tampa pirmąja ponia, tuomet Jonui atitenka Kupidono su smuiku postas, kad jis galėtų griežti – administruoti visą rajoną su jam pavaldžiais tarnautojais. Tokia logika vadovaujasi net šešėlinio pasaulio atstovai, kuriems laikytis ištarto žodžio yra garbės reikalas. Nors Edita ir suprato, kad pirmyn ją vedė patsai Jonas, Lentvario kapitonas, bet ji juk moteris, kuri nemėgsta konkurencijos ne tik tarp silpnosios, bet ir tarp stipriosios lyties atstovų. Taigi ėmė ir aplink Editą švytintys saulės spindulėliai virto gyvačių geluonimis, smogė Jonui tai į širdį, tai į pilvą, tai į kirkšnį. Ir suklupo išduotas Jonas, ir grįžo į savo Lentvario citadelę. Poetas Paulius Širvys rašė: „Mes draugavom ilgai./ Meilė liejos eilėm./ O siūbavo beržai/ Pakelėm,/ Pakelėm.“

Bet neilgai Jonas liejo ašaras dėl nelaimingos meilės, nes vieną naktį jam bemiegant pasirodė pats arkangelas Gabrielius ir tarė: „Kelkis, Jonai, kas mūsų nenugali, tas padaro mus stiprius! Todėl tapk tikru krikščionimi, imk teisingumo kalaviją ir sugrįžk į Trakų Jeruzalę!“ Taip Jonas iš palaido laisvamanio liberalo reinkarnavosi į Tėvynės sąjungos globojamą Lietuvos krikščionį demokratą.

Bet Jonas klausinėjo arkangelo Gabrieliaus toliau: „O kaip man pasipriešinti tai šviesiaplaukei pirmajai moteriai – vaidilutei, kurią globoja pralobę pagonys?” Tuomet Gabrielius ramiu balsu tarė: „Nesijaudink, Jonai, aš tau duosiu kitą moterį, tą tryliktąjį mistinį apaštalą, kurio vardas Ingrida. Imk ją už rankos ir vesk į savo rajoną, nebijok kalbėtis nei su viduriniosios klasės fariziejais, nei su bendruomenės jaunuomene. Taip pat nesibodėk socialdemokratų apleistų pensininkų – nusileisk ant žemės ir perženk jų namų slenksčius, o ant jų galvų uždėk beretes – tai ir bus sandoros su Lietuvos krikščionių demokratais ženklas. Kiekvieną dieną ryšėk vis kitokį šaliką ir tai bus simbolis, kad tu esi unikumas.“

Nušvito Jonas, jo veide pasirodė plati šypsena su seksualiuoju tarpeliu tarp dantų ir tada jis pats pradėjo logiškai samprotauti: „O juk tikrai, jeigu kartu su gegužę sprogstančia gamta Ingrida tampa Lietuvos globėja, o aš jos vasalu rajone,  tuomet gal ir visi gyventojų skauduliai pajudės iš mirties taško. Juk spręsti klausimus iš esmės yra žymiai lengviau, kai centrinė valdžia sutaria su regiono valdžia – tada pagaliau ir Trakų istorinio nacionalinio parko, ir Lentvario pervažos klausimas gali pajudėti astronominiu greičiu.“ Vaikščiojo Jonas Lentvario Klevų alėja ir svarstė: „Tegul Edita toliau bėgioja ežero pakrantėmis ir džiaugiasi, kad Trakų rajonas klesti, bet juk negali taip būti, kad visi gyventojai nesupranta, jog rajone nieko dora neįvyko.“ Ir sustojęs prie Lentvario grafo Tiškevičiaus dvaro, Jonas užriaumojo: „Aš pasirengęs sugriauti Editos asmenybės kultą!“

Štai taip, mano mielosios, Šimas Burbulis asmeniškai yra visiškai sutrikęs ir tikrai nežino, kam reikės tą ankstyvą pavasarį parodyti savo palankumą. Nors Edita iš paprastos jaunimo reikalų koordinatorės be jokios rimtos darbo patirties iš karto stryktelėjo į pirmąsias ponias, bet ji tikrai tobulėja – išmoko rišliai kalbėti, dažnai šypsotis, deda vis daugiau post‘ų į fakeboką, tūkstančiais išrašo neaiškią vertę turinčių popierinių padėkų miestelėnams ir atlieka kitus naudingus darbus. Balsuočiau už ją, jeigu būčiau tikras, kad rajoną tikrai valdo Edita, o ne už jos pasislėpę dėdės ir dėdienės iš Vaižganto apysakos.

O ką Jonas? Visų pirma aš pats esu vyras, todėl mane natūraliai labiau traukia moterys, bet iš vyriško solidarumo, kad Edita jį taip mikliai apsuko aplink pirštą, aš norėčiau ir jį palaikyti, juk noriu būti tikras, kad Jonas į valdžią neatsivestų neaiškių Lentvario personažų. Žodžiu, stebėkime situaciją visi kartu ir palaikykime įkvėpti savo vidinio įsitikinimo.

Svarbiausia, kad neišsipildytų niūriausias scenarijus, nes kur du pešasi, ten laimi trečias, o tada bus situacija maždaug tokia: „Dzien dobry,  ja już jestem tu…”.

O Jūs, mano mielosios, per daug nesureikšminkite, ką aš čia mėginau logiškai išvedžioti, bet ir toliau gyvenime vadovaukitės tik savo nepakartojama moteriškąja intuicija.

 

Nuotr. iš Jono Kietavičiaus socialinio tinklo profilio