Viktorija Steniulytė

Istorikas, gidas, visuomenininkas, renginių organizatorius ir vedėjas, laisvalaikiu – aktorius, kultūros puoselėtojas, idėjų ir energijos kupinas žmogus – tai ne pramanytas filmų super herojus, o Trakuose gimęs ir augęs Antanas ULČINAS. Šiandien vyras 6 dienas per savaitę praleidžia dirbdamas Vilniuje, tačiau septintoji diena visada skirta Trakams. Su Antanu kalbamės apie kelionių vadybininko darbą, vasaros keliones ir Trakų turizmo ypatumus.

Ilgus metus dirbote Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijoje. Kas paskatino pradėti dirbti kelionių agentūroje?

Tiesa, kad daugiau nei 8 metus dirbau Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijoje. Buvau Kultūrinės veiklos vadybininkas, atsakingas už renginių koordinavimą, buvau ir gidas Užutrakio dvaro rūmuose. Šiuo metu jau kiek daugiau nei pusmetį dirbu kelionių vadybininku agentūroje „Kelionių laikas“. Pakeičiau aplinką, padidinau darbo apimtis ir teritoriją. Juokauju, kad buvau grafas, o dabar esu kunigaikštis. Anksčiau dirbau grafo Tiškevičiaus rūmuose, o dabar esu atsakingas už keliones po visą Lietuvą.

Taigi, gido darbas Jums ne naujiena?

Tikrai ne. Prieš 7 metus lankiau gidų kursus ir išlaikiau egzaminą. Esu Lietuvos turizmo departamento akredituotas gidas bei priklausau Trakų Gidų gildijai. Gido darbas man – tai nuolatinis domėjimasis ir mano gyvenimo dalis. Turiu atsakyti į visus klientų klausimus, iš esmės, visada  turiu būti vienu žingsniu priekyje. Gaila, kad nemoku kitų kalbų ir negaliu organizuoti kelionių į užsienį, todėl labai skatinu jaunimą mokytis užsienio kalbų, nes jos atveria daug durų.

Papasakokite, kaip iš tiesų atrodo kelionių vadybininko kasdienybė?

Planuoju maršrutus, ieškau naujų vietų, kur būtų galima pasiūlyti klientams keliauti. Kai tik randu  naujus objektus, turiu aiškintis ar infrastruktūra tinka grupėms, ar galima privažiuoti autobusu, kokias paslaugas ir papildomas vertes gali gauti žmogus atvykęs į objektą. Kai surenku turistų grupę, užsakau autobusą, pietus ir viską, ko pageidauja keliautojai. Organizuoju moksleivių keliones, kolektyvų išvykas. Važinėjame ne tik po lankytinus objektus ar po miestus, siūlau aplankyti ir įvairius renginius, festivalius. Šiemet pravažiavau daugiau kaip 20 skirtingų maršrutų…

Kas labiausiai domisi kelionėmis po Lietuvą?

Auditorija priklauso nuo sezoniškumo. Ankstyvą rudenį ir pavasarį daugiausia dirbame su mokiniais – organizuojame mokyklų ekskursijas. Tokiu „piko“ metu gali tekti ieškoti autobusų ne tik kaimyniniuose miestuose, bet ir Latvijoje. Šį birželį kaip tik tokia situacija ir nutiko. Jei, pavyzdžiui, Trakai turėtų didesnį autobusų parką, jį tikrai galima būtų panaudoti ne tik vietinių keleivių, bet ir kitokiems pervežimams, pavyzdžiui, išnuomoti kelionių agentūroms.

Kokios kryptys Lietuvoje populiariausios?

Pirmiausia, visi nori prie jūros. Nesvarbu Lietuvoje ar užsienyje. Kelionė „Lietuviška Venecija“ mažiausiai kartą per savaitę surenka vieną arba du autobusus keliautojų. Važiuojame iki Rusnės, Ventės, plaukiame laivu. Paklausios kelionės, kuriose yra papildomi patyrimai – degustacijos ar pramogos. Dauguma mielai važiuoja į Trakus, Kauną, Dzūkijos kraštas taip pat populiarus. Apskritai, šiuo metu kelionės po Lietuvą yra vienos populiariausių. Prie to prisidėjo ir mūsų kulinarinis paveldas. Pavyzdžiui, į Trakus turistus vilioja ne tik kibinai, bet ir galimybė paragauti tikro totoriško šimtalapio ar belgiško šokolado.

Vilnius, Kaunas, Trakai, pajūrio kraštas – šios vietos nuo seno lankomos turistų. O kaip su mažesniais miestais ir miesteliais, ar regionai vilioja keliautojus?

Pastaruoju metu vis dažniau tenka lankytis mažuose miesteliuose. Pastebiu, kaip atgyja regionai turizmo dėka. Kas tai įvertina, gauna tikrai nemažą naudą. Pavyzdžiui, Šakiai. Nedidelis miestas, tačiau po truputį tvarkosi: atnaujinta kultūros centro renginių salė, turi puikiai įrengtą sceną, įgarsinimo galimybę. Kokybiška, moderni kultūros erdvė yra vienas iš esminių dalykų, plėtojant vietos turizmą, didinant miesto patrauklumą.

Trakai – Jūsų gimtasis miestas. Turistų pamėgtos vietos: pilis, centrinė miesto gatvė, Užutrakio dvaro sodyba. Ar dar yra Trakuose turistų neatrastų vietų?

Alpakų ūkis šalia Trakų – jis jau atrastas turistų, tačiau pakankamai nauja pramoga. Manau, kad daug kas dar nespėjo ten apsilankyti. Varnikų botaninis zoologinis draustinis – Varnikų pažintinis takas, jei dar neaplankėte. Prieš metus atsidarė Šokolado skulptūrų muziejus Vytauto gatvėje. Skulptūrų muziejaus ekspozicija nedidelė, bet dažnai atnaujinama. Gal kiek brangoka, palyginti su ekspozicijos dydžiu, tačiau reginys unikalus.  Lentvario parkas ir rūmai taip pat verti dėmesio. Nors ir Lentvario rūmai yra privatus objektas, bet parkas, kaip traukos objektas, yra labai svarbus. Taip pat ir Lentvario geležinkelio stotis – kultūros erdvė. 2020 metais, kai Trakai taps Lietuvos kultūros sostine, nereikia apsiriboti tik Trakų miestu. Lentvaris, Aukštadvaris ir kitos šalia Trakų esančios gyvenvietės vertos dėmesio. Ten galime atrasti meną ir kultūrą netikėtose erdvėse.

Kaip manote, kokiu būdu galima padaryti Trakus dar patrauklesnius lankytojams?

Kaimyninėje Lenkijoje sekmadieniais muziejų lankymas nemokamas. Palyginimui, Trakų istorijos muziejų per vieną sekmadienį vidutiniškai aplanko 1000 žmonių, o paskutinį mėnesio sekmadienį, kai muziejaus lankymas nemokamas, muziejų aplanko apie 4000 žmonių. Nors padidėjęs srautas apsunkina pilies darbuotojų veiklą ir gal atrodytų, kad nereikia daugiau lankytojų, bet papildoma nauda tikrai yra. Žmonės, jei neperka bilieto į muziejų, tai tada skiria daugiau pinigų pramogoms – plaukia valtimi, perka maistą ar suvenyrus. Tai yra ekonominė nauda vietiniam verslui.

Norisi atgaivinti balionų šventę Rėkalnyje. Pamenu, kad vaikystėje ten vykdavo oro balionų šventės. Kodėl neatgaivinus šios tradicijos Rėkalnyje? Pamirštas ir Rėkalnio vasaros estrados rekonstravimas. Prieš rinkimus kalbėta, kad reikia rekonstruoti, o po rinkimų ši idėja buvo pamiršta. Ten būtų puiki vieta renginiams, pavyzdžiui, Dainų šventėms. Dabar estrados vietoje nieko nėra. Viskas apleista, supuvę, o  anksčiau ten vyko Dainų šventės.

Didelis lankytojų srautas – ne tik ekonominė nauda, bet ir iššūkis Trakams.

Miestas tikrai labai užkimštas. Senamiestyje spūstys, įvažiavimai užkimšti. Prarandame Karaimų gatvės žavesį. Įsivaizduokite dviaukštį autobusą Karaimų gatvėje, kuris užstoja architektūrą, užkemša siaurą gatvelę, gadina vaizdą. Man, kaip gyventojui, sudėtinga įvažiuoti į miestą, ypač savaitgaliais. Jau daug metų planuojama projektuoti stovėjimo aikšteles šalia miesto. Paeiti kelis kilometrus nuo aikštelės iki miesto centro gal ir neatrodo labai patrauklu, tačiau yra paspirtukai, dviračiai, traukinukai, kuriais galima naudotis, jei eiti nepatogu. Reikia padaryti du pasukamus tiltus, tada sujungsime du ežerus ir nuo autobusų stoties galėsime keliauti vandens keliu iki centro. Tai būtų ir pramoga, ir būdas sumažinti automobilių srautą centre.

Teko girdėti, kad nakvynę rasti Trakų mieste nėra labai paprasta. Kokia situacija su lankytojų apgyvendinimu Trakuose?

Norime turėti daug renginių, bandome pritraukti daugiau turistų, tačiau neturime kur apgyvendinti svečių. Trūkumas labai didelis. Manau, kad apgyvendinimo įstaigos gali puikiai gyvuoti Trakuose, ypač, jei teikia ne tik apgyvendinimą ir maitinimą, bet ir organizuoja papildomas veiklas. Palanga taip pat buvo tik vasaros kurortas, kol neatsirado apgyvendinimo įstaigų, teikiančių dabar labai populiarias SPA paslaugas ir pramogas visus metus. Trakai taip pat turi atrasti savo viziją.

Pastaruoju metu sparčiai populiarėja šeimų turizmas. Kaip manote, kas paskatino tai?

Šeimos tikrai aktyviai keliauja po Lietuvą. Toks paprastas dalykas, kaip magnetukų rinkimas tapo tikra atrakcija. Projektas „Surink Lietuvą“ – turistai nuvykę į kiekvieną šalies regioną gali įsigyti jį simbolizuojantį magnetuką ir taip keliaujant galima surinkti visą Lietuvos žemėlapį. Tai labai įtraukia. Pažįstu žmonių, kurie yra surinkę visą Lietuvą. Įdomu, kad kai kurių regionų magnetukus galima gauti tik tam tikrose vietose. Pavyzdžiui, Vilniaus rajono magnetukas yra tik Sirokomlės muziejuje.

Objekto lankymo kaina yra labai svarbus kriterijus. Šeimas pritraukia visi nemokami objektai – nuo muziejų iki apžvalgos bokštų, pažintinių takų. Nors nemokamos vietos yra patraukliausios, tačiau šeimos sumoka ir po kelis eurus – simboliškai remia muziejaus ar kitos lankytinos vietos išlaikymą, priežiūrą. Tai labai svarbu. Reikia kalbėti ir apie tausojantį aplinką turizmą.

Dažnai sutinkame vyresnio amžiaus vokiečių, lenkų, japonų, kinų turistų. O ar daug keliauja Lietuvos senjorai?

Trečio amžiaus universiteto grupės yra labai aktyvios. Senjorai tikrai aktyvūs Lietuvoje. Kai tikrai nori keliauti, randa ir papildomų finansavimo galimybių. Organizuojasi grupes, keliauja po Lietuvą autobusu, šiaurietiškomis lazdomis, lankosi bibliotekose, dalyvauja filmų peržiūrose, susitikimuose su autoriais, parodose. Daug kas sako, kad Lietuvos senjorai nekeliauja, tačiau tai yra netiesa. Vietinis turizmas tikrai labai populiarus senjorų tarpe. Net jei ir nesijungia į grupes, tai artimoje aplinkoje, su vaikais, anūkais keliauja po apylinkes. Pavyzdžiui, objektus nutolusius 30 km nuo Trakų tikrai patogu aplankyti viešuoju transportu. Trakiečiai tiek traukiniu, tiek autobusu gali nuvykti į Trakų Vokę ar Lentvarį. Lentvario dvaro parkas yra labai patraukti ir lankytojų pamėgta vieta.

Einant pažintiniu taku vidury pelkės ar pakilus į apžvalgos bokštą ne kartą kilo klausimas, kaip, kam ir iš kur atsiranda idėja įrengti pažintinį taką ar apžvalgos bokštą būtent toje vietoje?

Visų pirma, ne visose gamtos vietose galima įrengti takus ar bokštus. Pavyzdžiui, nacionaliniuose parkuose ar draustiniuose tikrai ne visur galima užsiimti statyba. Pirmiausia, reikia gauti leidimą. Iš tiesų, galime apsistatyti bokštais ir takais, tačiau labai svarbu, kad infrastruktūra negadintų kraštovaizdžio ir neterštų gamtos, bet padėtų ją išsaugoti. Svarbu, kad bokštas, takas ar bet koks kitas statinys būtų jaukiai, natūraliai įterptas į aplinką.

Idėjos visaip atsiranda. Vienoks vaizdas, kai vaikštome žeme ir visai kitoks, kai apžvelgiame panoramą iš viršaus. Gal kažkas skrido virš Kadagių slėnio, šalia Kauno oro balionu ir pamatė, kokia nuostabi panorama ten atsiveria – taip ir atsiranda pažintiniai takai tokiose netikėtose vietose.  Ir pats svajoju apie naują pažintinį taką Trakuose, palei ežerus. Su draugu juokaujame, kad būtų lengviau vienas kitą aplankyti, jei pakrantės būtų sujungtos taku.

Kaip tokios idėjos tampa realybe?

Idėjos yra gerai, kai jų yra, o kai nėra vizijos, tada turi kviesti specialistus ir specialiai ieškoti ko nors patrauklaus. Manau, kad geriausia, kai vietos gyventojai dalijasi vizijomis. Žinoma, nereikia perlenkti lazdos. Kai specialistai dirba kartu su vietos gyventojais ir abi pusės dalijasi mintimis – rezultatas geriausias. Atvykstantys žmonės labiausiai vertina gamtą, gryną orą ir teisingai į aplinką įterptą architektūrą. Pastatyti galime daug ką, tik įdomu, koks bus rezultatas, nes pasitaiko visko. Tarkime, Paryžiuje Eifelio bokštas XIX a. buvo tik metalo krūva viduryje miesto, o dabar tai yra pagrindinis Paryžiaus traukos objektas.

Kaip manote, kokių 3 dalykų trūksta Trakuose?

Klaidinga galvoti vien tik apie Trakų miestą. Visų pirma, svarbu paskirstyti turistus po įvairius objektus ir tada Trakai nebus užkimšti. Turistai liks čia ilgiau ir bus daugiau naudos visiems. Užutrakio dvaro sodyba yra labai svarbus traukos objektas. 80 hektarų ploto Eduardo Francua Andre parkas, kuriame bus atidaryta Europos koncertų salė. Nepamiškime Lentvario ir jo geležinkelio stoties – tai vieta, kur vyksta renginiai ir tai irgi yra patrauklus objektas. O kur dar Bražuolės piliakalnis, Angelų kalva. Antras mano pasiūlymas – reikia praplėsti maršrutus. Atvažiuoji su traukiniu, sėdi į laivelį, plauki į Užutrakį, autobusu važiuoji į Lentvarį. Svarbu protingai sureguliuoti transportą. Trečia mintis – sujungti Vilnių, Lentvarį ir Trakus dviračių takais. Dviratis, kaip transporto priemonė, tikrai nepraranda savo populiarumo.

Esate iniciatyvinės grupės „Pozityvūs Trakai“ narys. Ką darote, kad miestas įgautų daugiau pozityvo?

Pozityvūs Trakai – kompanija žmonių, kurie turi idėjų. Viena iš jų – „Trakai – švariausias miestas“. Tai miestas be plastikinių indų ir vienkartinių maišelių. Artimiausiu metu kartu su bendraminčiais pradėsime vaikščioti po Trakų kavines, restoranus, užkandines ir tarsimės su šeimininkais, kad mažintų arba, jei įmanoma, visai nenaudotų plastikinių indų ir skatintų atsinešti savo kelioninius puodelius kavai išsinešti, o plastikinius maišelius keistų popieriniais. Per pastaruosius metus pastebėjau, kad sąmoningumas didėja. Taromatų atsiradimas padeda išvengti šiukšlių. Visgi, kavos gėrimo kultūra paskatino vienkartinių puodelių daugėjimą. Kviečiu domėtis vietos kultūriniais renginiais, prisijungti prie organizuojamų veiklų ir nebijoti patiems imtis iniciatyvos.

Ačiū už pokalbį!

Antano Ulčino asmeninio archyvo nuotr.