Prenumeruokite laikraštį „Galvė“ antram šių metų pusmečiui. Kaina 25 eurai.  

Kaip senovėje lietuviai sutikdavo Naujuosius

Naujųjų metų šventimas naktį iš gruodžio 31 į sausio 1 d. – modernių laikų naujovė, kurios senovės lietuviai netgi nelabai suprastų. Jiems naujų metų pradžia siejosi ne su konkrečia data, o su ilgu laikotarpiu, susijusiu su astronominiu gamtos ciklo pasikeitimu ir senųjų metų darbų pabaiga.

Švęsti Naujuosius metus sausio 1-ąją Lietuvoje ir visoje Vidurio Europoje – gana nauja tradicija.
45 m. pr. Kr. Romos imperatoriui Julijui Cezariui įsakius, Aleksandrijos astronomai parengė naują dvylikos mėnesių saulės kalendorių. Jame pirmojo mėnesio pradžia sutapo su mėnulio jaunatimi po žiemos saulėgrįžos, tad naujas laiko skaičiavimas imperijoje pradėtas sausio 1-ąją.
Tą mėnesį romėnai vadino januarijumi – dviveidžio dievo Januso garbei. Dievas senuoju veidu žiūri į praeitį, jaunuoju – į ateitį, sieja dabartį su istorija. Tačiau barbariškajai Europai romėnų paveldas ilgus šimtmečius buvo nė motais: žemdirbiai metų darbus imdavo rikiuoti nuo pavasario, o didelių karalysčių, imperijų valdininkai metus skaičiuodavo nuo rudens, susumavę surinktas duokles. Vis tik romėniškasis kalendorius palaipsniui įsigalėjo krikščioniškame pasaulyje, nes jame buvo įtvirtintos šventųjų kankinių, dangiškųjų užtarėjų mirties datos. Lietuvoje jis plito kartu su krašto evangelizacija.
Perkėlus metų pradžią į žiemą, ten nukeliavo ir pavasarį simbolizuojantis ženklas – susprogusių pumpurų šakelė. Tik jau nebe gluosnio, o amžinai žaliuojančių eglės ar kadagio šakelė. Iš pradžių ji buvo tiesiog užkišama trobos palubėje už balkio. Vėliau mažą eglutę imta ten kabinti greta iš šiaudelių sunarstyto „sodo“, kurio viduryje – raudonšonis obuoliukas, primenantis jau sugrįžtančią saulutę. Toks tad buvo šv. Kalėdų ir Naujųjų metų simbolis senajame Lietuvos kaime.
Lietuvos kaime, valstietiškoje aplinkoje įpročio švęsti Naujuosius metus nebuvo dar ir XX a. pradžioje. Mūsų krašte visai savitų, gamtos virsmų padiktuotų apeigų Naujųjų metų šventei neturėta, todėl imta kartoti saulėgrįžos šventės vyksmą. Žinoma, su tam tikrais ypatumais. Labiausiai Naujųjų sutikimas kaip tradicija įsitvirtino Vidurio ir Rytų Lietuvoje. Šventė vadinta skirtingai:
šiaurės rytų dalyje – riebiosiomis Kūčiomis, Vidurio Lietuvoje – Kūčelėmis arba Kūčiukėmis, Švenčionių krašte – Mažosiomis Kūčiomis, Dzūkijoje – tai Pakūčiai arba Antrosios Kūčios. Tačiau skirtingai nuo šventosios vakarienės – tikrųjų Kūčių, tai nebe šeimos, o bendruomenės, ypač jaunimo, šventė. Todėl vakarieniauti kviesta ir svečių – kaimynų, giminių. Po staltiese nebededamas šienas, nebėra pasninkinių valgių, užstalės kalbose nebeminimi mirusieji. O kalėdaičiais pasidalydavo, išsikepdavo šviežių kūčiukų. Žemaitijoje tradicinis naujametinių vaišių valgis – šiupinys su kiaulės galva. Sakydavo – kad visus metus sotaus maisto šeimynai nepritruktų.
Kai kur gyvavo liaudiškas tikėjimas, kad Naujųjų metų naktį sodybą lankančios raganos. Lygiai dvyliktą jos susirenkančios pašokti kieme. Galima jas pamatyti, tik žiūrėti reikią iš pakluonės ir per akėčias. Jei tos raganos namuose pastebėtų nepabaigtų darbų, tai ir apsigyventų čia visiems metams… Tada pridarytų visokių eibių: tai pakulas suveltų, tai aveles nukirptų. Kad bent gyvuliams nepakenktų, reikia užsidegti graudulinę žvakelę ir pereiti kryžmai per tvartą.
Įdomus naujametinis paprotys buvo žinomas Šiaurės Lietuvoje: vakare iš laukų šaukiami javai. Šeimininkas atidarydavo svirno duris, atsigręždavo į dirbamų laukų pusę ir garsiai pašaukdavo: „Javai, javai, svirno durys atdaros, aruodai pilni!“ Rytų Lietuvoje taip pat tam tikrais veiksmais būdavo stengiamasi derlių pagausinti. Tarkime, Naujųjų metų išvakarėse ūkininkas į špitolę elgetoms nuveždavo grūdų ir atseikėdavo gorčiumi, vis uždėdamas dideliausią kaupą.
Jaunimas, sutikdamas Naujuosius, rengdavo persirengėlių vaikštynes. Tai Rytinės Lietuvos dalies tradicija; žemaičiai atsigriebs per Užgavėnes. Būtini vaidinimo personažai yra šie: pirmiausia Senieji metai – sulinkę, suvargę, apsirėdę palaikiais apspurusiais rūbais. Gražus jaunikaitis su knyga rankoje – Naujieji metai. Tarsi iš knygnešių gadynės… Judviejų palyda – meška, gervė, ožka, išdaigininkas velniukas, kartais čigonai, juoda Giltinė su mediniu kardu. Štai toks būrys pasibelsdavo į kiekvieną kaimo trobą; įleisti vidun pasveikindavo namiškius, palinkėdavo gero ateinančių metų derliaus, ūkininkavimo sėkmės. Žinoma, už tai būdavo ir pavaišinami.
Naujųjų metų išvakarėse, bent iki vidurnakčio, žmonės nuo seno neidavo gulti, kad sulauktų kitų metų atėjimo. Žmonės būdavo įsitikinę, kad pramiegojus tokį svarbų momentą, visus metus nesiseks: būsi apsnūdęs, tinginys. Naujųjų metų rytą taip pat seniau būdavo įprasta keltis anksti, nes priešingu atveju visus metus tave gali tinginys lankyti. Tuo tarpu šiais laikais sausio pirmąją po triukšmingų Naujųjų sutikimo daug kas lovose vartosi iki pat pietų.
Žinomas senas žemaičių paprotys sutinkant Naujuosius deginti šiaudų kūlį, šokti ir dainuoti. Taip simboliškai atsisveikinama su senaisiais. Dabar šią tradiciją pakeitė fejerverkai.
Paprotys sveikinti vieniems kitus su Naujaisiais taip pat yra išlikęs.
Tikima, kad savo elgesiu tiek Naujųjų metų dieną, tiek ir naktį savo gyvenime daug ką gali nulemti. Todėl senoliai sakydavo:
Sutikdamas Naujuosius, būk itin malonus, klausyk artimųjų – koks būsi sutikdamas Naujuosius, toks būsi per visus metus.
Sutikdamas Naujuosius, žiūrėk, kad nepargriūtum, nes jei taip nutiks, ateinančiais metais būsi nelaimingas.
Jei, prasidėjus Naujiesiems, pirma žinia gera – metai bus sėkmingi, jei bloga – bus vargo.