„Kalboje tauta įkūnija savo pasaulio suvokimo būdą, savo pažiūras į daiktus, savo istoriją, žodžiu, visą savo individualybę. Nuostabu todėl, kad tauta nė su vienu dalyku nėra taip susijusi, kaip su kalba. Tautos kalba yra tarsi tautos siela: kol ji gyva, tol gyva ir tauta, ir priešingai, nykstant kalbai, nyksta ir tauta.“

Man, daugiau kaip 10  metų dirbančiai kalbininke Savivalybės administracijoje, tautinį tapatumą norisi sieti su kalba. Džiugu buvo, kai š. m. vasario 18 d. Latvijoje įvykusiame referendume latviai išsaugojo savo konstitucinę teisę dėl valstybinės latvių kalbos, taip išsaugodami ir savo tautinį tapatumą.

Savaime aišku, kad žmogus, besididžiuojantis savo gimtąja kalba, kultūra,  taip pat  gerbs ir  puoselės kultūrinę bei kalbinę įvairovę.

Kalba – tai tik viena tautinio tapatumo vertybių. Ši ir kitos vertybės suprantamos labai skirtingai. Kiekvienas žmogus apie jas kalbės savaip, o tas pats žmogus, atsidūręs kitoje aplinkoje ir vietoje, tą pačią vertybę pateiks kitaip. Taigi, pradėdami projektą tema apie tautinį tapatumą,  nenorime kalbėti apie jį bendrai citatomis iš žodynų ar vadovėlių,, o norime skaitytojui pateikti mūsų krašte gyvenančių žmonių mintis apie mūsų krašto tautinį tapatumą.

Šiame numeryje spausdiname trijų skirtingų žmonių – Lolitos Piličiauskaitės Navickienės, Renatos Bikauskaitės ir Aivaro Dočkaus – mintis apie tautinį tapatumą. Kitame numeryje skaitysime trijų taip pat labai skirtingų žmonių mintis šia tema.

Alvyda Kazakevičiūtė, projekto autorė

KAIP AŠ SUPRANTU TAUTINĮ TAPATUMĄ

 

Lolita Piličiauskaitė Navickienė, socialinių mokslų daktarė, docentė, ne vienos knygos muzikos pedagogikos tema autorė, dviejų romanų autorė (Trakų r. gyventoja):

Tai aštrus ir nelengvas klausimas, reikalaujantis didelių studijų, gilinimosi ir žinių. Pamėginsiu, pasitelkus vaizdinius ir palyginimus, nenaudodama sudėtingų teorijų ar sąvokų, parašyti, kaip aš suprantu tautinį tapatumą.

Kai žmogaus paklausia „Kas tu esi?“, jis gali atsakyti: vyras ar moteris, tarnautojas ar verslininkas, miestietis ar kaimietis, lietuvis, rusas, lenkas... Pasijus sąsajos su lytimi, darbine veikla, gyvenama vietove, tautybe... Tai vis daugialypio asmens tapatumo sritys, kurio viena svarbiausių yra tautinis tapatumas. Jis man panašus į žmogaus veido atspindį veidrodyje. Visos kitos kūno dalys yra nemažiau svarbios, bet mūsų akys (neveltui jos vadinamos sielos atspindžiu), nosis, lūpos, kiti veido bruožai atlieka pagrindinę skiriamąją, mūsų atpažinimo funkciją.

Kaip žmogus gali būti užsimerkes ir atsimerkęs, taip ir tautinis tapatumas gali būti miegantis ir aktyvus. Jis gali miegoti kasdienybėje ir nurimęs tūnoti kažkur giliai širdyje, tačiau tėvynei atsidūrus pavojuje, jis prabus kaip pavasarį guolyje miegojusi meška ir atsistos prieš įsibrovėlį visu savo ūgiu. Argi ne taip stovėjo prie televizijos bokšto tais, sudėtingais ir įsimintinais 1991-aisiais niekuo anksčiau nepasižymėję moterys ir vyrai, kurie ten ir prie Parlamento rūmų virpančiomis lūpomis giedojo „Sveika, Marija...“

Sovietmetyje buvę tautinio tapatumo ribojimai ir varžymai skatino saugoti savo žodį, trispalvę, papročius, kultūrą. Budinčio ir aktyvaus tautinio tapatumo dėka per tuos 50 metų nesurusėjome, tuo tarpu užplūdus beribei laisvei daug kas šiuo metu pametė... save. Lyg turėtumėme nešioti gimtinės suteiktą „veidą“, tačiau jos syvais maitindamiesi, žiūrėk, sakome, kad mūsų tikrasis „vidinis atspindys“ ar priklausomybė  yra iš visai kitos geografinės platumos...

Gaila, kad būties veidrodyje atsispindintys žmonių veidai ėmė maišytis, vienodėti ir gal daug kieno lūpos juda mikliau angliškai nei lietuviškai, akims mielesnė gal Italija nei Lietuva, ausys labiau klausosi kas dedasi Prancūzijoje, nes ji patogesnė, o stotingas kaklas sukiojasi Vokietijos pusėn, nes ten perspektyviau ir saugiau... Štai čia ir iškyla savo, lietuviško „veido“ problema, todėl kiekvienas turi sau atsakyti, ar jo lūpos moka iš širdies gilumos, kai per kūną bėga jaudulio šiurpuliukai, giedoti Tautišką giesmę ir kalbėti sklandžia ir taisyklinga gimtąja kalba? Ar ausys pažins ir gėrėsis lietuvių liaudies dainomis, šokiais, sakmėmis, pasakomis, eilėraščiais, romanais? Ar širdis džiaugsis, kai akys matys dievdirbio rankomis sukurtą smūtkelį, audėjos išaustus drobės raštus, meistro išraižytas langines? Ar ant tvirto įsitikinimų kaklo esanti galva suvoks, kad tai, kas akyse atsispindi, ausyse skamba – iš tikro ir yra ta tautinė savastis, tautinis tapatumas, grindžiamas žinojimu, kad aš priklausau Lietuvai, dėl kurios mano rankos dirba ir kojos šia žeme vaikštinėja?  Ir visai nesvarbu, kad gal aš, lietuvis, susidarius vienoms ar kitoms gyvenimo aplinkybėms, šiuo metu gyvenu kažkur toli, o ne kur nors šalia Trakų. Svarbiausia, kad vasario 16-ąją, kovo 11-ąją, liepos 6-ąją ar Kūčių vakarą aš mintimis būsiu Lietuvoje, saugosiu turimus su ja ryšius, tautinius papročius, kultūrą, kalbą ir didžiuodamasis visiems galėsiu pasakyti: aš vienas iš tų trijų milijonų, gyvenančių šalia Baltijos ir kalbančių senąja šlovinga kalba.

 

Aivaras Dočkus, anglų kalbos mokytojas, laisvalaikiu kuriantis eiles, muziką (Trakų gyventojas):

Sunkus klausimas. Ne visada aišku, kas yra tas tautinis identitetas ir apskritai tautiškumas? Ar liaudies kultūra, folkloras, nacionaliniai patiekalai, būdo bruožai, žmonių išvaizdos skirtumai, būdingi tam tikrai grupei? Manau, kad, didžiąja dalimi, taip. Savo tautos istorijos žinojimas – taip pat.

Trakai – unikalus kraštas, talpinantis gana gausias įvairių tautybių grupes. Todėl lietuvių, rusų, lenkų, karaimų, totorių (galbūt ir kitų, nepaminėtų tautų) identitetas tikriausiai juntamas kiek stipriau. Juk kai nuo vaikystės girdi kalbančius kita, dažnai net nesuprantama šneka, matai savitai skirtingai atrodančius žmones ar nueini į liaudiškos muzikos koncertą, kur ta liaudiška muzika visai kitokia, negu tavo... Būtent tada ir supranti, kas yra būtent tavo tautiniai bruožai, skiriantys mus nuo kitų tautų ir kartu jungiantys tavo tautos žmones... Kita vertus, akivaizdu, kad mūsų tautinis identitetas gerokai silpnesnis, negu senolių, ne skaičiusių apie ar atgaminusių, bet realiai gyvenusių „folkloru” – linksmybėmis ir specifiniais darbais, unikaliomis tradicijomis ir pasaulėjauta. Dabar vis labiau kultūriniai skirtumai, o su jais ir identitetas, nyksta  – žiniasklaida, pop kultūra, kosmopolitizmas...

O gal tai – tik iššūkis ieškoti ir atrasti savąjį identitetą, t.y. tautinę savastį gilesniuose sluoksniuose? Galbūt iššūkis išryškinti, atskleisti savo tautinius skirtumus šiuolaikinei visuomenei, nebijant būti „ne kaip visi”? Galbūt (šiandien tai turbūt savaime suprantama), net gaunant iš to materialios naudos. Ir kitokios taip pat.

 

Renata Bikauskaitė, Vilniaus universiteto filosofijos fakulteto doktorantė, mėgstanti daug keliauti po pasaulį (Senųjų Trakų gyventoja):

Lietuvoje vyrauja strategija, tautinį tapatumą grindžianti tuo, ką įvardinčiau herojiniu ir imperialistiniu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įvaizdžiu: klestinti, stipri Lietuvos kunigaikštystė nuo vienos jūros ligi kitos, už kurią turime būti dėkingi išmintingam valdovui Vytautui. Kai dar mokiausi mokykloje, ir vienintelis Lietuvos istorijos šaltinis buvo Šapokos knyga, ji mane žavėjo, tačiau laikui bėgant man darėsi vis aiškiau, kad ne herojiniai pasakojimai apie Lietuvos praeitį ir Vytauto žygius suformavo tai, ką šiuo metu sąmoningai ir ne visai, laikau savo tautinio identiteto dalimi. Jį formavo mano šeima, kurioje buvo kalbama lietuvių ir lenkų kalbomis, kaimynai, kurių vietinis dialektas, sudarytas iš įvairiausių kalbų mišinio, yra mano nuolatinio susižavėjimo ir šypsenos šaltinis. Daugiatautė Trakų aplinka ir jai savitą koloritą ir nepakartojamą virtuvę suteikiantys karaimai, mokytojai, kurie ne visada kruopščiai laikėsi mokymo planų ir pažindino ne tik su vadovėlinėmis tiesomis. Tikiuosi, mano matematikos mokytoja nenusivils, bet aš jau neatsimenu diskriminanto taisyklės, tačiau puikiai atsimenu jos pasakojimus apie karaimų papročius ir fantastiškus patiekalus.

Šiuo metu LDK valdovą Vytautą prisimenu ne kaip asmenį, kuris išplėtė Lietuvą nuo jūros iki jūros,  bet kaip apie valdovą, kurio veiksmai lėmė tai, kad regionas, kuriame aš gyvenu, turtingas ir savitas savo daugiakultūriniu paveldu. Man nereikia važiuoti į svetimus kraštus, užtenka išeiti į gatvę ar pas ką nors į svečius, kad pamatyčiau ir patirčiau, kaip gyvena ir mąsto skirtingoje kultūroje, kalbinėje aplinkoje gimę ir užaugę mano pažįstami, draugai, kaimynai, tokie artimi ir tuo pačiu tolimi.

Man tikrai apmaudu, kad tautinio paveldo strategijos kūrėjai, užuot rėmęsi šiuo kasdienybės lygmeniu, kuria istorijas, kurios su mano (greičiausiai ir su daugelio kitų) patirtimi turi mažai ką bendro, atrodo dirbtinės ir net pretenzingos.{jcomments on}