Atrodytų, kas gali būti paprasčiau – susiminkai molio gabalą, iš jo nusilipdai puodynę, ją išdegi ir jau gali save laikyti keramiku.

Rūdiškių seniūnijoje Gojaus kaime gyvenantys ir kuriantys Dormantė ir Jurgis Penkinski ilgai ėjo prie to, kad save galėtų laikyti tikrais keramikos meistrais. Paprasto molio nepaprastos paslaptys atsiskleidžia tik atkakliausiems. Pajausti tą minkšto ir rusvo, per milijonus metų žemėje išgulėjusio grunto savybes nėra paprasta.

-Molis moliui nelygus, - pasakoja Dormantė. – Ne kiekvienoje vietoje iškastas molis tinkamas keramikos dirbiniams. Jei anais tolimais laikais, sumanius statyti bažnyčią ar dvarą, pirmiausia buvo statoma plytinė, kad vietos molis virstų plytomis, tai keramikai tinkamo molio ieškosi po visą svietą.

Keramikai Penkinski savo dirbiniams molį vežasi iš Dvarčionių arba iš Ukmergės karjero. Ketina pažinti Senųjų Trakų žvyro karjeruose atkasto molio savybes. O gal jis bus tinkamas? Būtų arčiau atsivežti į savo dirbtuves.

O tos Gojaus kaime įrengtos kūrybinės dirbtuvės – ištisas molinis kompleksas. Pirmiausia išskirtinas molinis namas. Keistas jis, nematytas ir sunkiai suvokiamas. Čia visakas iš molio. Sienos, krosnis, kaminas, asla, indai. Tų indų begalė. Tai ir puodai valgiui virti, ir lėkštės, puodeliai, talpos vandeniui laikyti.

Pasak sutuoktinių, molio galimybės – beribės.

-Kuomet pirmiausia mintimi, po to rankomis įpūti dvasią lyg nejautriam molio gabalui, kuris įgauna norimą formą, susisumuoja daugybė dvasinių energijų, - sako Jurgis. – Po to ateina eilė malkoms ir ugniai.

Ugnis keramikoje yra išskirtinis ir bene svarbiausias veiksnys. Tai – keramikos pagrindas. Galima padaryti įmantriausią  molinį dirbinį, tačiau prastai ir nemokšiškai jį išdegus, jis bus bevertis.

Gojaus kaimo keramikų Penkinski sodyboje sukurtas grožybės jau daugelį metų degamos unikalioje krosnyje. Ji pastatyta pagal garsią, japonų naudojamą anagamos technologiją.

-Lietuvos keramikai dažniausiai naudojasi elektrinėmis krosnimis keramikai degti, - sako Dormantė Penkinski. – Retas naudoja senąsias technologijas, tokias, kaip Merkinėje naudoja Teresė Jankauskaitė, perėmusi garsių juodosios keramikos meistrų merkiniškių Prano Giedros ir Miko Mieliausko keraminių dirbinių degimo principą. Ji turi krosnį, kuri visa yra po žeme, jos pakura it įėjimas į rūsį.

Japoniška Penkinski krosnis yra visa virš žemės, ji degama visą savaitę be perstojo. Prie krosnies dirba iki dešimties žmonių.

-Kai vyksta degimas, į talką kviečiamės keramikos žinovus, - sako Jurgis. – Diletantams čia ne vieta. Mano galva, kuomet kolektyvinio darbo ir ugnies energija susisumuoja, išdegti dirbiniai yra ypatingi.

Glazūra pasiekiama irgi savotiškai. 1300 laipsnių karštyje medžio pelenai taip nusėda ant dirbinių paviršiaus, kad balkšvas pirminis atspalvis virsta įvairių spalvų blizgiu paviršiumi.

Pasak sutuoktinių Penkinski, keramikoje negalima molio valdyti. Jam reikia tarnauti. Tik tuomet bus rezultatas, kuris ne tik glostys akį, bet ir energetiškai pakraus.

Jovariškėse gyvena šalies keramikos patriarchu laikomas Gytis Talmantas. Retam žinoma, kad šis kuklus garbaus amžiaus keramikas prieš daugybę metų atskleidė senovės graikų keraminės glazūros paslaptį. Šitas atradimas nebuvo įteisintas, tačiau viso pasaulio keramikos specialistai žemai lenkia galvą meistrų meistrui, sugebėjusiam atsekti tą žinojimo kelią, kuris būtinas kiekvienam, norinčiam save laikyti keramiku.

Dormantė Penkinski yra Gyčio Talmanto mokinė.

Apie beribes molio pritaikymo galimybes daug gali papasakoti ir keramikas Dainius Strazdas. Nors jis vilnietis, tačiau su Trakais susietas ne be pagrindo. Čia jis kasmet rengia norinčių patirti keramikos paslapčių jaunimo mokomuosius seminarus. Jie vyksta pusiasalio pilyje – mokantis archaiškų lipdymo iš molio būdų, aplinka, susijusi su gilia istorine praeitimi, jaunimui ir mokytojui padeda pajusti tikrą susilietimą su praeitimi.

Vladas Kasperavičius{jcomments on}