Tas miestelio herbe skrendantis erelis žuvininkas, stipriai įsikibęs į žuvį, lyg ir keistoka pora, tačiau matyt ne be pagrindo nuo seno ši vietovė buvo siejama su gaudoma žuvimi. Ežeringo krašto esama, ilgus šimtmečius čia gyvenantys jautė pagarbą ežeruose gaudomai žuviai, kuri buvo vienas pagrindinių išgyvenimo šaltinių.

O atviro vandens plotai padidėjo nuo tada, kuomet šalia Kietaviškių buvo pastatyta dideliausia elektrinė.

Elektrą gaminanti įstaiga augo ir plėtėsi, į dangų kilo kaminai, iš jų raitėsi dūmai. Lyg ir turėtų tokia kaimynystė turėti įtakos miesteliui, vardu Kietaviškės.

Seniūnė Dovilija kaimynystės su aukštakaminiu Elektrėnų miestu nesureikšmina. Kietaviškės gyvena savo gyvenimą, sprendžia savuosius reikalus. Ji neneigia, kad didelio miesto, esančio pusiaukelėje tarp didžiausių šalies miestų, buvimas šalia yra naudingas daugybe aspektų. Apie elektrinę įsikūrusios didelės bendrovės norintiems dirbti leidžia susirasti šių laikų didžiausio deficito – darbo. Kietaviškėnai dirba didžiausioje krašte ąžuolinį parketą gaminančioje bendrovėje. Triūsia jie ir šiltnamiuose, kuriuose visus metus auga agurkai, pomidorai, kitokios daržovės.

Darbas – gerai, tačiau tokios kaimynystės minusai irgi jaučiami. Per miestelį važiuoja sunkiasvoris transportas. Veža vilkikai storiausius rąstus, kelia dulkes, lodo šunis. Ir erzina tas triukšmas visus.

Seniūnė Dovilija džiaugiasi, kad jau pradėti aplinkelio statybos darbai. Vadinasi, vieną dieną nurims kelias nuo triukšmo, nusės dulkės.

Kaip gyvenasi Kietaviškėse, paklausiau dvyliktokų Roberto, Tomo, Justo ir Andriaus, kurie stovyniavo prie seniūnijos. Jaunuoliai ne visai patikliai dėbčiojo į mane, tačiau ilgainiau atsivėrė. Jie mane pataisė, kuomet juos pavadinau kietaviškiečiais. Jie paprašė juos laikyti kietaviškėnais. Taigi šie kietaviškėnai pasisakė, jog gyvena šiame miestelyje, tačiau mokosi Elektrėnų vidurinėje mokykloje.

Šie jaunuoliai nebuvo originalūs, nes radę progą pasiguosti, tai ir padarė. Pasak jų, jaunimui miestelyje nėra ką veikti vakarais. Tik biblioteka ir pustuščiai kultūros namai tėra, o norisi šokių, vakaronių. Kaip užpildo šią spragą? Ogi traukiantys į Elektrėnus, Vilnių, net Kauną. Su transportu problemų nėra, belieka tik patenkinti užgaidas. Paklausti, ką veiks baigę vidurinę mokyklą, visi pasisakė eisiantys mokytis toliau, tik kad tie pažymiai ne visai stiprūs, dėl to teks gerokai pasukti galvą.

Jaunimas nori, senimas daro.  Miestelis jaukus ir tvarkingas, sodybos ir jų kiemai išpuoselėti, nes ten jaučiamos darbščiosios rankos. Nevalų nerasta, nes gražūs pavyzdžiai uždega. Ir plečiasi miestelis ir ilgį, ir į plotį. Ir ne tik gražiai darbuojasi, bet ir apie savo bendrabūvį galvoja. Ir nesėdi sudėję rankų. Kaimo bendruomenė, vadovaujama Zigmo, rašo projektus ir gauna pinigėlių sumanymams realizuoti. Prie mokyklos įrengta spalvinga vaikų žaidimų aikštelė. Ji tikrai pritiko tai vietai, nes jauniesiems kietaviškėnams atsirado puiki vietą gražiai leisti laiką, ilsėtis.

Dabar rekonstruojamas pastatas prie bažnyčios. Jis taps parapijos namais. Bus galimybė turėti savo stogą miestelio žmonėms rinktis. O ir kunigui Dainiui tiks katechetinių mokslų mokyti ne šaltoje bažnyčioje, o jaukioje parapijos namų menėje.

Po kelerių metų kunigui Dainiui bus gražaus rūpesčio, kuomet bus švenčiamas bažnyčios pastatymo šimtmetis. Dailus pastatas panašus į Vievio bažnyčią, nes vieno architekto statytas.

Dešimtmetį  šiai parapijai tarnaujantis kunigas Dainius apie savo miestelį kalba meiliai ir iš širdies. Čia gyvena puikūs žmonės, norintys dirbti, gražiai gyventi.

O kad kietaviškėnai nėra apkiautę, girdysi ir matosi. Dar nuo meto, kuomet seniūnijai vadovavo Henrikas, miestelį garsina kaimo kapela „Volungė“. Adolfas subūrė griežiančius ir dainuojančius kraštiečius, visada palinksmina didesnių susibūrimų metu visus. Buvo didelis poreikis turėti gražią aprangą. Dairėsi kapelos vadovas pinigų ir buvo rasta išeitis. Su vietos veiklos grupės pagalba buvo parašytas konkretus projektas ir jo pagalba dabar į sceną kapelos muzikantai išeina dailiai ir puošniai apsirėdę.

Seniūnė Dovilija tikisi tokiu pačiu būdu gauti lėšų senosioms Kietaviškių kapinių tvoroms pakeisti.

Mokykla įsikūrusi ant miestelio kalvos. Kelias į ją eina pro dailų stogastulpį kraštiečiui rašytojui Juozui Kralikauskui. Jam gyvenant Kanadoje, Toronte, Kietaviškų apylinkės inteligentai sumanė pagerbti kraštą garsinantį tautietį. Kai Kareivonyse nudžiūvo J.Kralikausko gimtosios sodybos vietoje išlikusi liepa, kraštiečiai surinko reikiamą pinigų sumą ir su  architekto Algirdo Šalkausko pagalba prie kelio ant kalvelės pastatė stogastulpį. Tai unikalus atvejis, kai dar gyvam rašytojui buvo skirtas  tautodailinis akcentas.

Kietaviškių apylinkių žmonės gerbė rašytoją ir jo kūrybą. Rašytojas keletą kartų lankėsi gimtojoje apylinkėje, jo kūryba skaitoma senų ir jaunų. J.Kralikauskas rašė Lietuvos istorijos temomis, ypatingai yra pagerbti piliakalniai, ąžuolai, valdovai. Stogastulpis dėl to ir pastatytas kalvelės viršūnėje. Rašytojas palaidotas Kietaviškių bažnyčios šventoriuje.

Rašytojui skirta seklytėlė vietos mokykloje. Ji įrengta mokyklos rūsiuose, kurie pritaikyti etnografijos muziejui. Ta istorinė tema gyva mokykloje. Mokyklos direktorė Elena  ne be pagrindo didžiuojasi tuo, kad mokykloje gyva etnokultūrinio paveldo rinkimo ir kaupimo manija. Mokytoja Danutės ir jos idėjų pasekėjos mokytojos Gražina bei Ramunė su mokiniais įkūrė tikrų tikriausią Kietaviškių krašto muziejų. Nešė ir neša jaunimas čia puodų šukes, buities rakandus, audinius, instrumentus. Atkeliauja eksponatai su tėvų žinia, jie gražiai suklasifikuojami, aprašomi, beikalui esant nupiešiami. Reikia matyti mokytojos Danutės akis, kuomet ji pasakojo apie vario rinkimo vajų daromai Petro Rimšos skulptūrai „Tautinė mokykla“, pastatytai Kaune prie Karo muziejaus. Kietaviškėnai surinko trečdalį reikiamo spalvoto metalo kiekį. O reikėjo virš tonos. Juk tai puiku, kai vaikai daro taurius ir kilnius darbus, kurie skatina gražinti ir tausoti.

Apie Kietaviškes esančiuose tvenkiniuose – juodas dumblo dugnas. Išleidžiami vandenys, gaudoma užauginta žuvis. Didelės žuvis auginančios bendrovės vadovas Karolis, paklaustas, ar yra matęs erelį žuvininką, gaudantį karpius, linksmai nusijuokė. Jis dar tokio vaizdo nėra matęs, bet jo bendrovėje dirbantys kietaviškėnai bus paprašyti įdėmiau pasidairyti, kad būtų patvirtintas faktas, jog Kietaviškių herbe esantis paukštis patvirtintų tiesą – šiame krašte žmonių ir gamtos darna nepažeista.{jcomments on}