Gatvėse, parduotuvėse, viešajame transporte, eilėje prie gydytojo kabineto ir visur, kur pasisuksi, dauguma veidų kažko sunerimę, pikti, dar kiti pavargę, o juk anot nedaugelio toje pilkoje masėje besišypsančių optimistų, GYVENIMAS YRA GRAŽUS! Tad kodėl dauguma atrodo tokie nelaimingi? Negaliu teikti bendro visiems atsakymo. Tokio atsakymo turbūt ir nėra. Taip, tokio atsakymo turbūt ir negali būti, juk kievienas žmogus kitoks, vadinasi ir jo laimės ar nelaimės priežastys skirtingos. Tačiau tikrai drąsiai galiu pasipasakoti, kaip jaučiuosi AŠ. Tas AŠ didelėje minioje kitų AŠ. Greičiausiai nuo tokio pasipasakojimo palengvės tik man, bet, o gal, gal vistik kažkas perskaitęs šitą minčių kratinį pajus artumą manajam AŠ? Galbūt ką nors netgi privers permąstyti savo gyvenimą, vertybes, prioritetus. Dar bakalauro studijų metais, ne iš vieno dėstytojo lūpų, ne iš vieno mokslinio teksto, gerai įstrigo frazė, jog keičiasi pagrindinės vertybės. Labai neišsiplėčiant, norėčiau aptarti vieną vertybių porą – materialines ir savirealizacijos. Mokslininkai teigia, kad neva renkantis darbus, vis daugiau išganingojo - XXI a. piliečių pirmenybę teikia ne geras pajamas, o savirealizacijos galimybes, garantuojantiems darbams. Drįsčiau ginčytis. Bet vėl gi, tegaliu kalbėti apie save. Tai, kas gi aš esu? Žinot, kas baisiausia? Nebežinau, kas AŠ esu. O dar visai nesenai džiaugiausi kiekvienu oro gurkšniu, kiekvienu saulės spindulėliu, kiekviena, kad ir netyčiom pagauta nepažįstamųjų šypsena. Kodėl vos per kelis mėnesius mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojom, kodėl dabar vengiu žmonių ir užuot džiaugusis grynu oru, lieku sėdėti tarp keturių sienų? Įtariu, kad atsakymas labai paprastas. Nes šiuo metu aš darau tai, kas mano giliu įsitikinimu, po metų, dviejų ar dar daugiau įgalinsi mane finansiškai daryti tai, ką aš iš tikrųjų noriu, nejaučiant materialinio nepritekliaus. Skamba paradoksaliai, gal kiek naivokai, o gal ir visai kvailai. Juk aš nežinau, ar rytoj manęs nepartrenks mašina, ar neužkris ant galvos pianinas, bet šiandien kankinuosi tam, kad kažkurį rytojų galėčiau džiaugtis. Kvaila. Iš tiesų kvaila gyventi rytdiena, suktis it žiurkei laisvosios rinkos užsuktame rate, teisinantis savo didžiais ateisties planais, ateities, kurios gali nė nesulaukti... Todėl raginu save, ir visus, kurie skirs savo itin brangaus (greičiausiai darbo sutartyje įvertinto tam tikra pinigine išraiška) laiko, perskaityti šią rašliavą, PRADĖTI GYVENTI net ne šiandiena, o ŠIA MINUTE! Nes ji nepakartojamai žavinga, nepriklausomai nuo to, ji liūdna ar linksma, juk šios minutės išgyvenimas ir daro Mus tuo, kuo Esame. V. P.