Miškas ir jo teikiamos gerybės visada buvo didelė paspirtis sodiečiui. Ne tik malka, bet ir uoga, grybas, vaistažolė šimtmečiais padėjo išgyventi kaimo žmogui. Ypač tai taikytina Dzūkijos pušynų gyventojams.
Palukniečius supa Rudininkų giria. Ji ir išmokė su mišku draugauti. Nuo seno Paluknys garsėjo unikaliais, iš pušies balanų pinamais krepšeliais. Šis etninis amatas vėl atgimsta šiame jaukiame, pušyno apsuptame miestelyje. O kad šis amatas yra išties unikalus, liudija ir tai, kad Paluknio seniūnijos specialistės Jolantos Rainskos parengtas verslo aprašas, kuris leido krepšių pynimą iš pušies balanų įteisinti kaip etnokultūrinio paveldo reiškinį.
Paluknio krepšiai
Krepšiai iš pušinių balanų – senas Pietryčių Lietuvos gyventojų amatas. Tai ekologiškai švarūs gaminiai, kuriems daryti nenaudojami klijai, dažai ar lakas.
Paluknyje, kaip ir visoje smėlingoje Dzūkijoje, miškas buvo pagrindinis gyventojų pragyvenimo šaltinis. Jau XVII – XVIII a. džiovintais grybais buvo atiduodama dalis duoklės kunigaikščiui ir dvarams. Žiemą žmonės kirto medžius, tašė sienojus, gamino pabėgius, pavasarį žvejojo, vasarą medžiojo, uogavo, grybavo, o džiovintus grybus parduodavo Vilniuje.
Pelningam vietinių gyventojų užsiėmimui – grybavimui ir uogavimui buvo reikalingi krepšiai. Taigi Paluknyje nuo senų laikų buvo pinami iš pušinių balanų krepšiai, kurie itin tinka grybautojams ir uogautojams. Buvo pinami ir mažesni ar visai maži krepšeliai, vietinių vadinami kašikėliais, kuriuose palukniečiai per Šv. Velykas neša į bažnyčią maistą pašventinti.
Pintinėlė, krepšys; tarmiškai vadinama karzinka – tai ilgametes tradicijas turintis gaminys iš pušinių balanų. Tarpukaryje Paluknyje karzinkas mokėdavo pinti kiekvienoje troboje. Paprastai jas pindavo žiemą ir pardavinėdavo Kaziuko mugėje Vilniuje. Garsiausi pynėjai buvo Makutunovičių, Buinovskių, Antonevičių, Špakovskių, Čudinovičių šeimos.
Pavelas Antonevičius krepšių pynimo išmoko iš savo giminaičio Mariano Mackuno, nors jo paties mama, tėvas ir seneliai taip pat išmanė šį amatą. Marianą, Pavelo vyresniosios sesers vyrą, šio amato išmokė žmonos dėdė Jonas Špakovskis. Pavelas pina karzinkas nuo šešiolikos metų. Jis vienintelis šeimoje tęsia šią tradiciją.
Balanų virsmas krepšiu
Krepšiams gaminti tinka tik šviežiai nupjautos, geriausiai šimtametės pušies pirmieji šeši kamieno metrai. Jei mediena sena, perdžiūvusi, išgauti balanų bus neįmanoma. Kaladės skersmuo turi būti ne mažesnis kaip 35-40 cm. Kaladė skaldoma į pliauskas. Balanoms paruošti reikalingos 1,05 metro ilgio pliauskos. Krepšio kraštų sutvirtinimo elementui – apvadui – pagaminti reikia ilgesnių, 1,20 metro pliauskų. Jos naudojamos ir krepšio rankenai.
Pirmiausiai iš šviežiai kirstos ir atitinkamai 1,05 m bei 1,20 m ilgio kaladėmis supjaustytos pušies padaromos pliauskos. Iš pliauskos, peilio ir plaktuko pagalba, padaroma gilesnė įpjova ir atrėžiama plonesnė dalis. Tuomet iš jos, lygiai pagal kamieno metenines rieves, aštriu peiliu atskiriama balana. Tai ypatingo kruopštumo ir atidumo reikalaujanti operacija, nes per stipriai patraukus balaną, ji gali lengvai nulūžti.
Apdrožiami kiekvienos balanos kraštai, jie turi būti smailūs. Standartiniam grybautojo krepšiui naudojamos 1,05 m ir 5 cm pločio balanos. Norint nupinti didesnį krepšį, galima panaudoti platesnes ir ilgesnes balanas, o mažiems krepšeliams pinti – siauresnes ir trumpesnes.
Paruošus reikiamą kiekį balanų, pinamas krepšys. Vieno grybavimui tinkamo krepšio gamybai reikia dvylikos balanų. Šešios jų sudedamos lygiagrečiai, o kitos šešios perpinamos. Stipriai suspaudus visas perpintas balanas, pintinė užlenkiama pagal būsimus krepšio dugno kampus.
Tuomet iš pintinės formuojami krepšio kontūrai ir balanos supinamos iki galo.
Supynus visus dvylikos balanų galus, krepšio kraštai iš išorės ir vidaus sutvirtinami apvadu. Apvadas yra prikalamas mažomis vinelėmis, kurių galai yra vėliau nutrumpinami replėmis ir užlenkiami plaktuku.
Kuomet apvadas yra pritvirtintas iš abiejų pusių, aštriu peiliu nupjaunami balanų galai ir išlyginami krepšio kraštai, juos apdrožiant.
Paskutinis veiksmas – rankenos gamyba. Rankena gaminama iš ilgesnių, 1,20 m pliauskų. Kad rankena būtų tvirtesnė, ji daroma iš 4-5 balanų. Jų paruošimo technologija savotiška. Iš pliauskos pagal rieves padaromi įpjovimai, bet balanos iki galo neatskiriamos, jos apačioje lieka sujungtos. Tuomet rankena yra stipresnė. Balanų kraštai yra apdrožiami, nusmailinti ir prikalami vinelėmis. Vinučių galai sutrumpinami replėmis ir užlenkiami plaktuku.
Štai tradicinis grybų krepšys iš pušinių balanų ir pagamintas. Ant grindų lieka drožlių ir balanų nuopjovų. Įgudęs meistras krepšį sugeba nupinti per nepilną valandą. Per dieną galima nupinti 5 – 6 krepšius.
