Dabar sėdžiu ant kelmo ir laukiu grįžtančių paukščių. Juk pavasaris!
Nė velnio jie negrįš, ir taškas. Raskit nors vieną, kuris sau ant kaklo kilpą dėtųsi. Taip ir paukščiai. Kam jiems su mumis dėl grūdo, išbrinkusio ant asfalto, kovoti? O išalkę ir juos pačius gaudyti pradėsime. Per daug juoda? Nė velnio! Panašu kad taip bus, aišku net paukščiams, įskaitant ir Vievio ar Kaišiadorių belaisvių dedeklių armiją.

Daugiau skaitykite laikraštyje
Bedarbis{jcomments on}