Badas – ne brolis... Tai apie skrandžio pripildymą. Maistu. Kuomet pilvas išsipūtęs, visos bėdos lyg ir mažesnės. Arba sotus alkano tikrai neatjaus...

Trakų žemėje gyvena daugybė tautybių. Visos savitos, visos su charakteriu. Tai atsispindi kulinariniame palikime. Lenkai tikrai neįsivaizduoja savo šeimos stalo be fliakų, lietuviai – be cepelinų. Rusams svarbūs koldūnai, o karaimams – kibinai. O ar tai yra svarbiausi akcentai tautinėje virtuvėje? Ypač Trakų rajone. Apsidairykim...

Kaip ir dera, Ingrida Špakovskaja turėjo dvi močiutes. Viena buvo vardu Kamilija, kita – Elžbieta. Iš abiejų ji išmoko to, kas šiandien leidžia verstis. Kuo? Ogi ramiai kalbant, tai tradicinių karaimiškų patiekalų gaminimu. Ir jų pateikimu į stalą.

-Kuomet prieš aštuonerius metus tapo aišku, kad steigsime karaimiškų patiekalų kavinę, pirmiausia  teko apsispręsti dėl pagrindinio patiekalo, kuris trauktų, - pasakoja Ingrida Špakovskaja. – Pasirinkome kiubetė – didelį kepinį, kuris būdavo kepamas tik šeimose.

Kiubetė – didelis kepinys. Jam iškepti reikia tešlos, gabaliukais pjaustytos avienos ar paukštienos. Tikram kiubetė mėsa būtinai būdavo su kauliuku. Anais nelengvais laikais, kiubetė įdarui buvo naudojama žuvis seliava. Dar įdarui Trakuose buvo naudojami ryžiai, pupelės, o Vakarų Ukrainos karaimai dėdavo bulvių.

Tikras kiubetė buvo kepamas didelis, kad suburtų visą šeimą.

Apie šiandien mūsuose išpopuliarėjusius kibinus Ingrida sako kiek ironiškai, nes tikras kibinas turėtų būti didelis, iki 40 cm ilgio.

-Įsivaizduokite kibiną, kurio dydis yra nuo plaštakos iki alkūnės, - šypsosi Ingrida. – Vienas tikrai nesuvalgysi...

Dar karaimų namuose gaminamas troškinys kopta, užkandis kaigana, koldūnai.

Beje, apie tikruosius koldūnus Ingrida pasakoja ypač meiliai. Pasirodo, anais laikais karaimų merginos, susirinkusios į vieną virtuvę, varžėsi, kas padarys mažiausius koldūnus. Įdealiausi koldūnai buvo tų, kurios iš sukočiotos tešlos skrituliuką išpjaudavo... vestuviniu žiedu. Ne koldūnai tai, tikri nykštukiniai kolduniukai, kurie pateikiami prie sultinio.

Trakų rajone Dalgedos yra vieninteliai kaimo turizmo šeimininkai, kurie prie gražuolio Vilkokšnio ežero atvykstantiems be įprastų paslaugų pasakoja ir parodo, kaip kepama ruginė duona. Ir leidžia kiekvienam savo rankomis padarytą bei į krosnį pašautą, joje iškepusią duonelę išsivežti namo.

Tik prieš kelerius metus Aldona ir Kęstas Dalgedos nusprendė, kad prie kaimo ramybės ir gamtos grožio atvykstantiems ilsėtis reiktų pasiūlyti pažintines pamokėles apie duonos kepimą. Tam buvo visos prielaidos. Buvo pritaikyta didelė patalpa, kuri dabar vadinama etnografiniu kambariu. Jame gražiai pasieniuose susirikiavo lovos, senos spintos, komodos ir skrynios, įvairūs virtuvės rykai. Na, o garbingiausioje vietoje „įsitaisė“ didžiulė duonkepė krosnis.

Ilgais bandymais buvo pasiekta, kad atsirastų šiandien naudojamas raugas. Aldona su mama kone pusę metų eksperimentavo, kol buvo pasiektas norimas rezultatas.

-Kiekviena kaimo šeimininkė turėjo savo raugą,- prisimena senolė Ona Blažonienė.- Ir tą savo raugą brangino, juo su niekuo nesidalino. Buvo tikima, kad su raugu iš namų išeis ir duonelė.

O Dalgedų duonkepėje kepama tikra ruginė duona, tešlą maišant iš savo žemėje užaugintų rugių. Atvažiavusieji ilsėtis įdėmiai klausosi Dalgedų moterų pasakojimų, noriai mokosi duonos kepimo pamokų. Ir patys pabando suformuoti kepalus, juos papuošti, pašauti į krosnį. O kol duonelė kepa, su senole Ona Blažoniene sėda prie audimo staklių, pasimoko austi ir verpti.

-Tos edukacinės pamokėlės apie duonelės kepimą ir lino stiebo virtimą audiniu pritraukia daugybę turistų, - sako Aldona Dalgedienė.- Sulaukiame svečių iš Lietuvos pakraščių, visa tai smalsu ypatingai užsieniečiams.

Senolė Ona Blažonienė gimė ir užaugo prie Vilkokšnio, dailaus Žuklijų piliakalnio pašonėje.

- Per tuos 84 nugyventus metus patyriau visko, - pasakoja Galgedų sodybos vyriausioji. – Gyvenimas prastose žemėse išmokė daug triūsti, gražiai bendrauti su aplinka. Šito mokė tėvai, šitatai perdaviau dukrai Aldonai, džiaugiuosi, kad visą mano išmonę perima anūkė Miglė ir jos dukrelė Saulė.

Gražiai sugyvena jau ketvirtą kartą siekianti šeima. Visi darbštūs, puoselėja savo naują amatą.

- Duonelė buvo kasdien valgoma,- sako Ona Blažonienė.- Tiko ji visais atvejais. Ir darbui miške, ir laukuose. Jos niekada nebuvo per daug. Net kūdikiams darydavom čiulpinukus, kurie atstojo dabartinius guminius žindukus. O kepėm duoną kas dvi savaites. Pakakdavo visai šeimai. Ir užsukantiems elgetoms.

Senolei Onai Blažonienei labai prie širdies, kad šeimos moterėlės iš jos perima duonos kepimo žinias. Dabar ji žino, kad nemirs šitas šventas kaimiškas amatas, jis patikimose ir mylinčiose rankose.

Vladas Kasperavičius{jcomments on}