Prenumeruokite laikraštį „Galvė“ antram šių metų pusmečiui. Kaina 25 eurai.  

Kultūros įkvėpimo semtis – į saulėtąją Turkiją

Mano mielieji, jau saulelė atkopdama budino svietą, kaip sakydavo mūsų klasikas Donelaitis, ir prasideda pavasario linksmybės, kai norisi ir pačiam nors kokį atokvėpį gauti nuo tų mūsų savivaldybės valdininkų ir parašinėti ką nors gražaus apie rajono kultūrą – apie jos gyvastį pulsuojančiuose Trakuose. Bet ir čia kultūra be konspiracijos ir politinio jovalo neįmanoma. Gal apie tokį iš pažiūros niekutį ir neverta gaišinti savo brangaus laiko, bet žvelgiant, kokiomis aplinkybėms dvi Trakų rajono damačkos išvyko pasikultūrinti pas karštus turkus, galiu truputėlį ir pasismaginti.

Kas tas bendrasis duomenų apsaugos reglamentas?

Kadaise kažkokioje gyvojo mūsų klasiko Juozo Erlicko knygoje skaičiau jo tokį eilėraštuką: „apie jį visi tik kalba, suka laikrodžius ir galvas“. Tai, štai, tas jis dabar galėtų būti bendrasis duomenų apsaugos reglamentas (BDAR), kurį Europos Sąjunga numetė ant mūsų postsovietinės Lietuvos ir su kuriuo dabar nei vietiniai valdininkai, nei verslas ne visada žino kaip elgtis, nes, suprask, kad asmens duomenų apsauga yra gerbtinas ir teisės saugotinas dalykas. Na, kaip ir viskas turėtų būti aišku su tuo BDAR, bet Trakų rajono savivaldybė nusprendė be jokių skrupulų įslaptinti beveik viską – nuo merės potvarkių iki Trakų rajono savivaldybės tarybos projektų ir sprendimų.

            Kultūra neturi ribų

Man visada tokie tarptautiniai bendradarbiavimo projektai, kai mūsų valdininkai yra siunčiami į užsienio šalis, asocijuojasi su galimybe gerai nuo visko atsirauti ir pagerti. Aišku, Trakų rajono savivaldybė puoselėja ilgaamžius ir gražius santykius su Vokietijos miestu Šionebeku, į kurį ne per seniausiai buvo išsiųsta tokia gausi delegacija, kad net kilo klausimas, ar ten tikrai važiavo visi, kuriems reikėjo važiuoti. Rajonas palaiko gerus santykius ir su Lenkijos Gižycko miestu, kuris yra toks pats ežeringas kaip ir Trakai ir dėl to atsiranda bendradarbiavimo logika. Kitas reikalas, kai Trakų rajono valdininkų gausios delegacijos važinėja į nieko bendro su ežerais neturintį Turkijos miestą Alaniją. Ten turbūt ir penkių šimtų kilometrų spinduliu nerasi jokio vidaus vandenų telkinio, bet juk kas nenori pasišildyti už mokesčių mokėtojų pinigus prie Viduržemio jūros ir dar gerai pasikultūrinti ir  naujos patirties parvežti – pas mus tapo įprasta taip gerą poilsį nuo biudžetinio darbo įvardinti. O tokiems atvykėliams valdininkams vėliau Trakų rajono savivaldybės komunikacijos skyrius sukuria viešą geležinę alibi, kodėl į tą Turkiją reikėjo važiuoti ir kiek naudos toks valdininkas parvežė Trakų rajonui – ne vien šiltų srovių vėjo nugarintą įdegį…

            Vienas iš juokingiausių merės potvarkių naujojoje kadencijoje?

Turbūt jau nekantraujate sužinoti, kas bendro tarp tos kultūros ir BDAR? Pasirodo, kažkada Trakų rajono savivaldybė gavo kvietimą iš Turkijos valstybės, bet ne visai girdėtos šios šalies Nilufer savivaldybės mero Musta Bozbey, paviešėti mūsų rajono bezdelnikus saulėtoje šalyje pagal tarptautinį projektą „Inovacijos kaimo vystymuisi“. Naujai perrinkta Trakų rajono merė Edita Rudelienė 2019-03-29 suskubo priimti potvarkį dėl delegacijos sudarymo. Atrodytų, kas čia tokio ypatingo, jeigu rajono vadovės viešai priimtame teisės akte – potvarkyje bus viešai įvardinti rajono asmenys, kurie važiuos į tą negirdėtąjį Nilufer semtis inovacijų mūsų krašto kaimo turizmui.

Aš labai tikiuosi, kad Trakų rajono savivaldybėje atsakingi specialistai ateityje neperlenks lazdos ir susivoks, kad tokių viešų duomenų nevalia įslaptinti ir slėpti nuo eilinių gyventojų, kurie domisi viešosiomis rajono aktualijomis ir nereikės man kreiptis į Vyriausybės atstovą, kad vėliau merė eilinį kartą raudonuotų, jog kažkas kažko savivaldybėje vėl iki galo nepadarė. Tad, įsivaizduokite tokį kuriozą – į Turkiją važiuoja K. N. (Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja) ir R. A. (Trakų turizmo informacijos centro vadybininkė). Dabar, mielasai skaitytojau, pats pabandyk išspręst rebusą: kas mūsų rajone galėtų būti savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja, turinti užkoduotus inicialus „K. N.“, jeigu ne Karolina Narkevič, atstovaujama lenkų partijos. Su inicialais „R. A.“ gal šiek tiek ir sunkiau, bet jeigu Trakuose yra tik vienas turizmo ir informacijos centras, tai kas gi kitas galėtų būti, jeigu ne Renata Antonevič, liberalė. Taip, jau girdžiu kai kuriuos jūsų balsus, kiek tu, Šimai, gali vis kalbėti apie tas partines priklausomybes. Sutinku, aš ir pats jaučiu, kaip mano lankstus protas pamažu sustabarėja ir aš pradedu suvokti, kad mūsų savivaldybėje niekam nereikalingi gabūs žmonės, nes viskas matuojama pagal politinį nuolankumą ir pradedu viską vertinti kaip savaime suprantamu dalyku. Bet man tiesiog gaila jauno žmogaus ir tiek, bet šį kartą palikime R. A. ramybėje, tačiau dar pagvildenkime klausimėlį dėl K. N.

            Kur racionalumas?

Kai mes išgirstame kokias nors žinias apie valdininkų gastroliavimą, tai pirmiausia kiekvienam mirtingajam kyla du paprasti klausimai: ar tikrai reikėjo ten važiuoti ir kiek tai kainavo mokesčių mokėtojų pinigų? Bet ne tai esminis dalykas… Šį kartą svarbiausia – susiklosčiusios aplinkybės. Trakų rajono merė potvarkį dėl damačkų komandiruotės priėmė 2019-03-29, o pati komandiruotė vyko 2019 m. kovo 30 d. – balandžio 4 d., o jau 2019 m. balandžio 8 d. pasklinda žinia, kad panelė Karolina Narkevič, nacionalinėje žiniasklaidoje pabrėžtinai įvardinta kaip Jaroslavo Narkevič dukra, įsidarbina Lietuvos Respublikos kultūros ministro patarėja. Ar gali būti nuostabesnė darboviečių kaita, kai jau buvusi darbovietė, t.y., rajono savivaldybė dar tave ir kelione į Turkiją pamalonina? Ech, o aš visada galvojau, kad tokiose komandiruotėse racionalumas slypi tame, kad savo tariamai įgytą patirtį užsienyje galėtum panaudoti tos darbovietės naudai, kuri ir siuntė tave į tokią komandiruotę. Matyt, ir vėl kažkas suklaidino Trakų rajono merę, matyt, ir vėl ne ji kalta dėl tokio neapsižiūrėjimo, o koks nors savivaldybės specialistas, kuris nepamatė, kad po darbinio poilsio Turkijoje K. N. grįžta jau ne į Trakų rajono savivaldybę, o tiesiai į Kultūros ministro glėbį.

Taigi, išvadas darykite patys, nes aš niekam neperšu savo pastebėjimų, o tik siūlau į kai kuriuos dalykus, kad ir mažmožius, pažiūrėti kitaip.