- Galvė - https://www.galve.lt -

Kūno ir sielos trenerė

Pastebėjimai prieš pasirodymą Trakų miesto šventėje [1]

Pastebėjimai prieš pasirodymą Trakų miesto šventėje

Praėjusį penktadienį buvo minima Tarptautinė šokio diena. Ta proga bandėme prakalbinti kraštietę, šokio mokytoją, choreografę – Vidą Bagdonienę. Tai jos ugdomų vaikų ir jaunimo kolektyvų pasirodymai jau kelis dešimtmečius garsina Trakų krašto vardą Lietuvoje ir svetur.

Daugumai sava
Daugybė kraštiečių jau atpažįsta Trakų ar Senųjų Trakų gatvėse sutiktą liekną, jaunatviškos laikysenos moterį, kurios taisyklingų bruožų veidą rėmina juodbruvos garbanos, tai – Vida Bagdonienė. Mažakalbė, nemėgstanti tuščiažodžiauti kraštietė, savo būdu tarsi pabrėžia ryškiausius prigimtinius lietuvių tautos bruožus – kuklumą ir atsidavimą darbui. Po kelių metų Vida minės savo veiklos Trakų krašte trisdešimties metų jubiliejų. Per tą laiką nuveikta išties nemažai – šimtai ugdytinių pramoko šokti, o sukdamiesi lietuvių liaudies šokių rateliuose pajuto gimtinėje šimtmečiais brandintų liaudies šokių žavesį ir dvasią.
Savo nuoširdžiu darbu Vida tapo jau kelių kartų kraštiečių gyvenimo dalyve. Ne vienas dabar penktą gyvenimo dešimtmetį užbaigiantis kraštietis, kadais jaunystės laisvalaikį leido Vidos lietuvių liaudies šokių kolektyvo repeticijose. Daug kraštiečių vaikų kartu su Vida užauga, sulaukia pilnametystės, pasirenka savo profesinius kelius, bet palikti savo šokių kolektyvo neskuba.

Nesvajojo
Mokytoja Vida gimė ir užaugo Rūdiškėse. Čia ir savo pirmuosius šokius pramoko.
„Mokykloje lankiau daug būrelių, tame tarpe ir šokių. Mūsų mokykloje tuo metu dirbo mokytojas Ežerskis, kuris vedė šokių pamokas. Jis tada rašė savo diplominį Klaipėdos universitete ir mūsų ugdymo pagrindu rengė medžiagą diplominiam. Nuo pirmos klasės šokau liaudiškus šokius „Sėjau rūtą, sėjau mėtą“ ir panašius. Tais laikais pramoginiai dar nebuvo itin populiarinami“.
Tačiau apie šokių mokytojos profesiją Vida mokykloje nesvarstė. Savo ateitį svajose siejo su lituanistika. „Ruošiausi studijuoti lietuvių kalbą, pamąstydavau ir apie psichologijos mokslus, – kukliai šypsosi Vida. – Labai mėgau poeziją, maždaug šešiolikos buvau pradėjusi kurti eiles. Rašiau apie egzistenciją ir būties žavesį“.
Vėliau, pokalbio eigoje, Vida prisipažįsta, kad jaunystės svajos liko užmaršty dėl jaunatviško maksimalizmo ir tuščių ambicijų sukurtų aplinkybių. Po vidurinės baigimo rūdiškietė nutarė pasukti į Vilniaus kultūros mokyklos Šokio choreografijos studijas. Slapta planavo, kad metus pasimokys ir mes. Sulaukusi naujo stojimo vėl grįš prie savo svajonėse numatytos profesijos. Tačiau šokio meno studijos su laiku Vidai darėsi vis įdomesnės, o judesio poezijos giluma tiesiog ją įtraukė ir daugiau nepaleido.

Krekenava nesuviliojo
Baigusi Vilniaus kultūros mokyklą (dabar – kolegija), Vida pagal paskyrimą išvyko dirbti į Panevėžio rajoną, Krekenavos kultūros namų meno vadove. Ten ir pirmą lietuvių liaudies šokių kolektyvą subūrė.
Pagal tuomet galiojusias taisykles trejus privalomus metus atidirbusi Krekenavoje, Vida nutarė grįžti į gimtąjį kraštą. Svetur pasilikti Vidos nesuviliojo ir siūlomos materialinės gėrybės. „Kalbino likti ir butą siūlė, bet čia gyveno mano tėvai, jie labai norėjo, kad grįžčiau ir aš pasiilgdavau namų, todėl nutariau grįžti į Trakus“, –prisimena V. Bagdonienė.
Grįžusi namo Vida 1988 metais įsidarbino Trakų rajkoopsąjungos klube. Po kiek laiko įvyko reorganizacija ir klubas turėjo išsilaikyti savarankiškai. Tuomet Vidos atsakomybei buvo patikėti rajkoop-
sąjungos renginiai: šventiniai koncertai, šokių vakarai jaunimui ir pan. Klube veikė video nuoma, buvo organizuojamos filmų peržiūros, vyko Vidos suburtų vaikų ir jaunimo lietuvių liaudies šokių kolektyvų repeticijos. O peržengiant Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo slenkstį, plūstelėjo naujo gyvenimo vėjai ir minėto klubo nebeliko, jis buvo panaikintas.

Posūkiai
Taip jau sutapo, kad Lietuvai pasukus nauju keliu, Vidos asmeniniame gyvenime taip pat įvyko esminių posūkių. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse ji ištekėjo už trakiečio Mariaus, o 1991 metų vasarį susilaukė vienturčio sūnaus Pauliaus. Po kelerių metų vaiko priežiūros atostogų Vida įsidarbino Trakų meno mokykloje ir Senųjų Trakų vidurinėje (dabar – Kęstučio pagrindinė mokykla). Iki šiol ten dirba, o savo pamėgtos veiklos nišas rado dar Trakų kultūros rūmuose ir Trakų vaikų lopšelyje darželyje „Ežerėlis“. Taigi dabartinė Vidos kasdienybė suka ratus tarp skirtingų darbo vietų objektų, peržengdama geografines Trakų miesto ribas, o ugdomų šokėjų pasiekimai garsina Trakų vardą visoje šalyje ir užsienyje.

Ieško ir atranda
Daugumai žinoma tiesa, kad šiuolaikinius vaikus ir jaunuolius, prisiekusius kompiuterinių technologijų gerbėjus itin sudėtinga sudominti lietuvių liaudies brandintais menais. Tik atsidavusiam savo darbui mokytojui tai pavyksta. Tam reikia ir kūrybinio poten-cialo, ir žingeidumo, ir šiek tiek avantiurizmo. Vidai pavyko rasti kelią į paaugusių šokėjų širdis ir ji rado būdą kaip išlaikyti ugdytinių simpatiją lietuvių liaudies šokiui ir dainai. 2005 metais, neakivaizdiniu būdu baigusi choreografijos studijas Klaipėdos universitete, V.Bagdonienė subūrė jaunų šokėjų grupę „Čiutyta“, kuri šoko pagal modernizuotos folklorinės muzikos skambesį. Neįprastos kompozicijos iškart sužavėjo žiūrovus ir grupė rado prisiekusių gerbėjų.

Kaip atkeliavo ugnis
Dar didesnio populiarumo ir žiūrovų susižavėjimo „Čiutyta“ sulaukė 2008 metais, kai jaunuoliai į savo pasirodymus įsileido ugnį, o grupė jau buvo pristatoma kaip Šokio ir ugnies studija.
„Jau gerai neprisimenu kas tiksliai pasiūlė naudoti pasirodymuose ugnį, – teigia Vida. – Gal Viduramžių šventės metu, kai „Čiutyta“ šoko tamsiu paros metu, tą mintį įgarsino Brigita Balčytienė, nes po mūsų pasirodymo dažniausiai savo meną demonstruodavo fakyrai. Mano Paulius tą idėją pabandė įgyvendinti, pradėjo sukti ugnį, jam pavyko ir nutarėme kurti pasirodymus su ugnimi. Aš pati ugnies sukti nemoku, todėl pagrindinis improvizacijų su ugnimi autorius – Paulius. Jei jis atlikdavo solo, tai ir oranžuotę parinkdavo. Vaikinų pradžioje buvo daug – Rytis, Justas ir Rokas…“.
Netrukus „Čiutyta“ tapo nuolatine Viduramžių šventės, Senųjų amatų dienų, Naktų muziejuje ir kitų, tradiciškai Trakų pilyse organizuojamų renginių dalyve. Be „Čiutytos“ nelabai įsivaizduojamos ir „Gyvosios archeologijos dienos“ Kernavėje. Dalyvaudama folkloro ir amatų festivalyje „Protėvių dvasia gyvuoja mūsų širdyse“ „Čiutyta“ savo Ugnies ir šokio programa stebino Baltarusijos, Estijos žiūrovus, o Trakuose šio festivalio metu pasirodė su Veronika Povilioniene. „Čiutytos“ šokio ir ugnies kerams neatsispyrė ir nepriklausomo post-folk alternative muzikos ir šiuolaikinės baltų kultūros festivalio „Mėnuo Juodaragis“ gerbėjai. Trakiečių šokio ir ugnies studija sudalyvavo daugybėje renginių. Prisiminimuose ilgam išliko kelionė į Marienburgą (Lenkija) minint Žalgirio mūšio 600 metų jubileijų. Neišdildomą įspūdį „Čiutytos“ šokėjams ir jų gerbėjams paliko praėjusių metų Joninės. Kalvarijos Karališkajame parke naktį buvo rodoma pagal senovines baltų tradicijas sukurta misterija „Perkūno sakmės“ (rež. Ž. Zenevičienė), šį teatralizuotą pasirodymą bendrai sukūrė grupė skirtingų rajonų folkloro kolektyvų.

Moko ir mokosi
Sakoma, kad gero mokytojo mokinys visada pasieks daugiau už mokytoją, o išmintingas mokytojas ras ko pasimokyti iš mokinio. Vidos sūnus Paulius, įsiliejęs į šokio ir ugnies studijos veiklą, tapo ir mamos mokytoju. „Ne aš jį mokau, o pati iš jo mokausi, – šypsosi Vida. – Dabar gal jam laiko pritrūksta pakankamai dėmesio skirti „Čiutytos“ veiklai, bet jo iniciatyva buvo sukurtas studijos logotipas (saulės simbolis), studijos puslapis Facebooke, Paulius ją administravo, rašė komentarus, pastebėjimus“.
Simboliškai skamba ir Facebook paskyroje lygiai prieš metus patalpintas paaiškinimas:
„Treniruotės vyksta salėje, be ugnies. Jei mokomės naujo įrankio, pirma turime su juo apsiprasti, sugyventi, pramokti bent pagrindinius judesius ir tik tada bandyti pirmą kartą tą įrankį uždegti, – aiškinama „Čiutytos“ paskyroje. – Įdomu tai, jog „užsidegus“ gali atsitikti taip, kad leng-
viausi judesiai taps sudėtingais ir kaip juos teisingai atlikti – padiktuos pati ugnis“.
Tarsi keliais sakiniais nupasakota ne treniruotė, o šokių choreografo kasdienybės esmė. Nepaneigsi, kad šiuolaikinėje santvarkoje kartais nelengva įveikti dirbtinai sukuriamas biurokratines ir finansines kliūtis. Tačiau tobulėjimo ir novatoriškumo nestokojančiam meno vadovui visada išeitį „padiktuos ugnis“, tai yra aistra kūrybai, kurią kursto meilė ir nuoširdus atsidavimas pasirinktam keliui.

P.S.
„Mūsų vadovė Vida nuoširdžiai atsidavusi savo darbui, jaučiasi, kad jį myli, – dalijasi mintimis Vidos mokinė Jovita Sadochaitė. – Man labai patinka, kad ji lengvai randa bendrą kalbą su bet kurio amžiaus vaikais ir jaunimu. Skatina mokinių motyvaciją šokti, domėtis šokio kilme. Jos dėka pajutau meilę šokiams, atradau pomėgį be kurio šiandien neįsivaizduoju savo laisvalaikio. Dabar daugelis iš mūsų esame jau baigę Trakų meno mokyklos 7 metų šokio choreografijos ugdymo programą, tačiau vėl susibūrėme į naują jaunimo kolektyvą ir toliau šokame. Visuomet dalyvaujame tradiciniuose Trakų, pasirodome ir svarbiuose šalies renginiuose, o Lietuvos moksleivių dainų šventėje dalyvaujame nuo mažens. Šiais metais jau ketvirtą kartą keliausime į dainų šventę. Mūsų šokių vadovė V. Bagdonienė – labai draugiška, šilta ir nuostabi mokytoja. Vaikai nuoširdžiai ją myli, o mes, jaunimas, su ja užaugome“.

GRAŽINA NOREIKIENĖ

Lietuvos dainų šventėje „Būties ratu“ 2007 metais [2]

Lietuvos dainų šventėje „Būties ratu“ 2007 metais