Pokalbis su įvairių šalies ir tarptautinių vaikų ir jaunimo meninės kūrybos darbų konkursų vertinimo komisijos nare ir pirmininke, Trakų meno mokyklos dailės skyriaus veiklos koordinatore, dailės mokytoja Renata Mečkovskiene.
- Jau antrą dešimtmetį dirbate dailės mokytoja Trakų meno mokykloje. Daugybė jūsų ugdytinių gali pasigirti ne tik šalies, bet ir tarptautinių konkursų apdovanojimais, kurie pažymi jūsų darbo vertę. Kokiais laimėjimais galite pasigirti šiemet?
- Dalyvavome 9 tarptautiniuose konkursuose: Čekijoje, Bulgarijoje, Turkijoje, Kinijoje, Prancūzijoje, Ukrainoje, Rusijoje. Visur sekėsi puikiai: 17 mano paruoštų vaikų tapo nugalėtojais, pelniusiais medalius, prizines vietas, specialius prizus ir laureato diplomus. Konkursuose dažnai dalyvauja iki 25 000 darbų iš viso pasaulio, o laimėtojais tampa tik iki 300 moksleivių darbų.
Pasiruošimas konkursams - tai nėra vienos dienos darbas. Su vaikais jiems ruošiamės keletą mėnesių, po to laukia ilgas vertinimo komisijos darbas. Ir tik tuomet rezultatai.
Tarptautiniai konkursai tai atskira tema, apie kurią galėčiau kalbėti, nes jau treti metai esu tarptautinės vertinimo komisijos narė vieno didžiausių pasaulyje tarptautinio vaikų plastikos darbų konkurso, kuris jau 42 metus organizuojamos Lidice meno galerijoje, Lidice miestelyje, Čekijoje.
- Kokie vaikai ateina mokytis dailės?
- Mokytis ateina dažniausiai labai maži: 7-9 metų amžiaus vaikai, norintys kurti. Mokslai trunka penkerius metus, todėl ir baigia mokyklą būdami nelabai dideli: 12-14 metų, tačiau jau susiformavę ,,matyti, ne tik žiūrėti“. Džiugina, kai į mokyklą ateina mokytis ištisos šeimos - broliai, sesės.
- Ar pastebite, kaip keičiasi vaiko asmenybė kūrybos tobulėjimo procese?
- Lavinama ranka, lavinama vaizduotė, pažintis su kūrybiniu procesu ir nuolatinis dalyvavimas jame vaiką pirmiausiai formuoja kaip asmenybę. Vaikas išmoksta priimti sprendimus, analizuoti, improvizuoti, išmoksta tikslingai panaudoti savo laiką, įgyja patirties, tampa aktyvesni ir harmoningu.
- Mokote įvairių technikų, kokia iš jų mieliausia jums?
- Neturiu tokios. Esu linkusi į eksperimentus, malonumą kurti, visada ieškau naujų galimybių.
- Ar yra menininkų, mokytojų, kurie daro įtaką jūsų darbui?
- Įtaką daro visa informacija apie meną, menininkus ir visas gyvenimiškas gėris ir blogis. Tačiau mes gyvename čia ir dabar, kur labiausiai įtakoja pati darbo aplinka.
Mūsų meno mokyklos direktorė Neringa Mišeikienė man „žalia šviesa“ laisvam darbui, be streso.
Tai žmogus, mokantis įkvėpti ir suteikti darbui visas įmanomas teigiamas emocijas.
Didžiulę įtaką daro darbas vertinimo komisijoje tarptautiniame konkurse Čekijoje. Galimybė pamatyti viso pasaulio vaikų geriausią kūrybą. Visuomet domiuosi mokytojų darbu kitose Lietuvos meno mokyklose.
- Ar yra tarp Trakų meno mokyklos dailės studijos absolventų mokinių, kurie pasirinko dailininko arba dailės mokytojo kelią?
- Žinoma, yra. Ir aš tuo labai didžiuojuosi. Didžioji dalis pasirinkę mano svajonių specialybę –architektūrą. Bijana Juchnevičiūtė - dailės mokytoja, Justina Moncevičiūtė studijuoja tekstilės menus Vokietijoje, Mantas Palaima, Gabrielė Račaitė - dizaineriai. Marija Krasnovskytė sėkmingai mokosi Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje.
- Trakų viešojoje bibliotekoje galima pamatyti jūsų mokinių kūrybos darbų parodas, kokių atsiliepimų sulaukiate iš šių parodų lankytojų?
- Lankytojus stebina parodos dalyvių amžius ir atlikto darbo kokybė. Žaismingi, spalvingi paveikslai sukelia žiūrovui įvairialypius jausmus. Gali nemėgti lietaus, šalčio ir sniego, tačiau tai matydamas vaikų išjaustose improvizacijose – supranti, koks nuostabus gamtos virsmas, kaip daug jis duoda mūsų kasdienybei.
- Kažkas yra pasakęs, kad „dailininkas turi matyti, ne tik žiūrėti“, ar sudėtinga išugdyti tokį požiūrį į pasaulio grožį?
- Išmokti matyti, analizuoti - tai vienas iš pagrindinių tikslų ugdymo procese.
Regėjimas yra daikto dydžio, jo formos, spalvos, daiktų tarpusavio padėties, judėjimo ir atstumo iki jų suvokimas. Nuolatos spartėjančiame gyvenimo ritme vis didesnis krūvis tenka žmogaus akims.
Didesnis tikslas pasiekti, kad vaikas išmoktų stebėti aplinką, jį supančius daiktus, pasikeitimus čia ir dabar, nes dažnas iš jų visą laisvą laiką leidžia virtualioje erdvėje ir jau nebemoka sukoncentruoti dėmesio ir domėtis tuo, kas vyksta aplinkui.
- Jūsų ugdytinių darbuose naudojama technika, spalvų ir jų atspindžių kompozicijos pulsuoja giedra nuotaika, netgi, sakyčiau, skleidžia šviesios, geros paslapties nuojautą. Kokią reikšmę vaikų piešiniams turi jų dvasinė būsena?
- Blogos nuotaikos vaikas, atėjęs į pamoką, dažniausiai nepiešia, ir aš tai leidžiu daryti. Kūryboje negali būti prievartos. Su vaiku kartu turi džiaugtis jo kūryba. Kuriant, mokytojo ir vaiko jausmai susilieja į vieną jausmą ir nuojautą, koks bus rezultatas. Mokytojo užduotis sugalvotam vaiko eskizui parinkti pačią tinkamiausią atlikimo techniką, kad tas mažas piešinėlis eskizų sąsiuvinyje gyventų, šviestų ir energetiškai perteiktų kompozicinį užmanymą. Čia negali būti atsitiktinumo, tai turi būti numatyta, vėliau - siekiama, jaučiama ir nujaučiama.
- Kokią spalvą labiausiai mėgsta jūsų mokiniai?
- Atėję mokytis dažniausiai mėgsta juodą spalvą. Bet mano tapybos pamokose juodą spalvą išimame iš spalvų ,,meniu“. Lieka tik papasakoti, kokia graži gali būti juoda spalva tapyboje ir kiek ji kitų spalvų sugeria į save iš ją supančios aplinkos.
- Jei tapytumėte savo gyvenimo „portretą“, kokia spalva dominuotų?
- Tikrai nebūtų raudonos... dominuotų žali atspalviai... visa pastelinių spalvų gama.
Tačiau gyvenimo „portretas“ - tai ne tik ,,aš“, tai ir mano šeima, mano aplinka... gal raudona ir atsirastų... atsirastų ir kitos ryškios spalvos....
- Dirbate dailės mokytoja ir vadovaujate Trakų istorijos muziejaus restauravimo skyriui. Kaip jums pavyksta derinti šiuos darbus ir kuo jie vienas kitą papildo?
- Man tiesiog gyvenime pasisekė, kad turiu tiek daug galimybių saviraiškai. Dalyvauju įvairiuose projektuose. Trakų istorijos muziejus mane „suformavo“ kaip archeologinio metalo radinių restauratorę. Vadovauju restauravimo skyriui, kuriame dirba labai gabūs, draugiški kolegos. Visuomet prisimenu savo buvusią kolegę Virginiją Aleksandravičienę: darbščią, visapusiškai gabią, išradingą, atsidavusią muziejiniam darbui. Dažnai naudojuosi jos ,,mokykla“ eksponuojant muziejaus ir mokyklos parodas.
Muziejus turi didesnes finansines galimybes, todėl čia sėkmingai pavyko organizuoti kartu su Trakų meno mokykla tarptautinį vaikų ir jaunimo Kalėdinių meninės kūrybos darbų konkursą ,,Kalėdinė Trakų pilies pasaka“.
Muziejaus direktorius Virgilijus Poviliūnas nepamiršta mano gebėjimų piešti, dažnai tenka iliustruoti vieną kitą leidinį, parodą ar ekspoziciją. Vilniaus lėlės teatro ir Trakų istorijos muziejaus bendrame kultūriniame edukaciniame projekte sukurta 10 plakatų spektakliams.
- Sakoma, kad geriausiais mūsų mokytojais tampa vaikai. Ko galite pasimokyti iš savo mokinių?
- Vaikai - tai, visų pirma, didžiulis draugų, pažįstamų ratas, turintis tendenciją kasmet plėstis. Dažniausiai vaikai praauga tėvus, praauga mokytoją. Su jais patirtas malonumas kurti, eksperimentuoti, jų žmogiška šiluma, jautrumas ir džiaugsmas jau daugiau nei 10 metų yra mano gyvenimo dalis, suformavusi mane kaip aktyvią, jausmingą, harmoningą, tolerantišką, organizuotą, mėgstančią aiškumą asmenybę.
- Ko palinkėtumėte savo mokiniams?
- Kad maži kasdieniniai darbai, atliekami su meile ir atsidavimu, būtų svarbiausia jų gyvenimo dalimi.
"Galvės vėjas"
Pokalbis su įvairių šalies ir tarptautinių vaikų ir jaunimo meninės kūrybos darbų konkursų vertinimo komisijos nare ir pirmininke, Trakų meno mokyklos dailės skyriaus veiklos koordinatore, dailės mokytoja Renata Mečkovskiene.
- Jau antrą dešimtmetį dirbate dailės mokytoja Trakų meno mokykloje. Daugybė jūsų ugdytinių gali pasigirti ne tik šalies, bet ir tarptautinių konkursų apdovanojimais, kurie pažymi jūsų darbo vertę. Kokiais laimėjimais galite pasigirti šiemet?
- Dalyvavome 9 tarptautiniuose konkursuose: Čekijoje, Bulgarijoje, Turkijoje, Kinijoje, Prancūzijoje, Ukrainoje, Rusijoje. Visur sekėsi puikiai: 17 mano paruoštų vaikų tapo nugalėtojais, pelniusiais medalius, prizines vietas, specialius prizus ir laureato diplomus. Konkursuose dažnai dalyvauja iki 25 000 darbų iš viso pasaulio, o laimėtojais tampa tik iki 300 moksleivių darbų.
Pasiruošimas konkursams - tai nėra vienos dienos darbas. Su vaikais jiems ruošiamės keletą mėnesių, po to laukia ilgas vertinimo komisijos darbas. Ir tik tuomet rezultatai.
Tarptautiniai konkursai tai atskira tema, apie kurią galėčiau kalbėti, nes jau treti metai esu tarptautinės vertinimo komisijos narė vieno didžiausių pasaulyje tarptautinio vaikų plastikos darbų konkurso, kuris jau 42 metus organizuojamos Lidice meno galerijoje, Lidice miestelyje, Čekijoje.
- Kokie vaikai ateina mokytis dailės?
- Mokytis ateina dažniausiai labai maži: 7-9 metų amžiaus vaikai, norintys kurti. Mokslai trunka penkerius metus, todėl ir baigia mokyklą būdami nelabai dideli: 12-14 metų, tačiau jau susiformavę ,,matyti, ne tik žiūrėti“. Džiugina, kai į mokyklą ateina mokytis ištisos šeimos - broliai, sesės.
- Ar pastebite, kaip keičiasi vaiko asmenybė kūrybos tobulėjimo procese?
- Lavinama ranka, lavinama vaizduotė, pažintis su kūrybiniu procesu ir nuolatinis dalyvavimas jame vaiką pirmiausiai formuoja kaip asmenybę. Vaikas išmoksta priimti sprendimus, analizuoti, improvizuoti, išmoksta tikslingai panaudoti savo laiką, įgyja patirties, tampa aktyvesni ir harmoningu.
- Mokote įvairių technikų, kokia iš jų mieliausia jums?
- Neturiu tokios. Esu linkusi į eksperimentus, malonumą kurti, visada ieškau naujų galimybių.
- Ar yra menininkų, mokytojų, kurie daro įtaką jūsų darbui?
- Įtaką daro visa informacija apie meną, menininkus ir visas gyvenimiškas gėris ir blogis. Tačiau mes gyvename čia ir dabar, kur labiausiai įtakoja pati darbo aplinka.
Mūsų meno mokyklos direktorė Neringa Mišeikienė man „žalia šviesa“ laisvam darbui, be streso.
Tai žmogus, mokantis įkvėpti ir suteikti darbui visas įmanomas teigiamas emocijas.
Didžiulę įtaką daro darbas vertinimo komisijoje tarptautiniame konkurse Čekijoje. Galimybė pamatyti viso pasaulio vaikų geriausią kūrybą. Visuomet domiuosi mokytojų darbu kitose Lietuvos meno mokyklose.
- Ar yra tarp Trakų meno mokyklos dailės studijos absolventų mokinių, kurie pasirinko dailininko arba dailės mokytojo kelią?
- Žinoma, yra. Ir aš tuo labai didžiuojuosi. Didžioji dalis pasirinkę mano svajonių specialybę –architektūrą. Bijana Juchnevičiūtė - dailės mokytoja, Justina Moncevičiūtė studijuoja tekstilės menus Vokietijoje, Mantas Palaima, Gabrielė Račaitė - dizaineriai. Marija Krasnovskytė sėkmingai mokosi Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje.
- Trakų viešojoje bibliotekoje galima pamatyti jūsų mokinių kūrybos darbų parodas, kokių atsiliepimų sulaukiate iš šių parodų lankytojų?
- Lankytojus stebina parodos dalyvių amžius ir atlikto darbo kokybė. Žaismingi, spalvingi paveikslai sukelia žiūrovui įvairialypius jausmus. Gali nemėgti lietaus, šalčio ir sniego, tačiau tai matydamas vaikų išjaustose improvizacijose – supranti, koks nuostabus gamtos virsmas, kaip daug jis duoda mūsų kasdienybei.
- Kažkas yra pasakęs, kad „dailininkas turi matyti, ne tik žiūrėti“, ar sudėtinga išugdyti tokį požiūrį į pasaulio grožį?
- Išmokti matyti, analizuoti - tai vienas iš pagrindinių tikslų ugdymo procese.
Regėjimas yra daikto dydžio, jo formos, spalvos, daiktų tarpusavio padėties, judėjimo ir atstumo iki jų suvokimas. Nuolatos spartėjančiame gyvenimo ritme vis didesnis krūvis tenka žmogaus akims.
Didesnis tikslas pasiekti, kad vaikas išmoktų stebėti aplinką, jį supančius daiktus, pasikeitimus čia ir dabar, nes dažnas iš jų visą laisvą laiką leidžia virtualioje erdvėje ir jau nebemoka sukoncentruoti dėmesio ir domėtis tuo, kas vyksta aplinkui.
- Jūsų ugdytinių darbuose naudojama technika, spalvų ir jų atspindžių kompozicijos pulsuoja giedra nuotaika, netgi, sakyčiau, skleidžia šviesios, geros paslapties nuojautą. Kokią reikšmę vaikų piešiniams turi jų dvasinė būsena?
- Blogos nuotaikos vaikas, atėjęs į pamoką, dažniausiai nepiešia, ir aš tai leidžiu daryti. Kūryboje negali būti prievartos. Su vaiku kartu turi džiaugtis jo kūryba. Kuriant, mokytojo ir vaiko jausmai susilieja į vieną jausmą ir nuojautą, koks bus rezultatas. Mokytojo užduotis sugalvotam vaiko eskizui parinkti pačią tinkamiausią atlikimo techniką, kad tas mažas piešinėlis eskizų sąsiuvinyje gyventų, šviestų ir energetiškai perteiktų kompozicinį užmanymą. Čia negali būti atsitiktinumo, tai turi būti numatyta, vėliau - siekiama, jaučiama ir nujaučiama.
- Kokią spalvą labiausiai mėgsta jūsų mokiniai?
- Atėję mokytis dažniausiai mėgsta juodą spalvą. Bet mano tapybos pamokose juodą spalvą išimame iš spalvų ,,meniu“. Lieka tik papasakoti, kokia graži gali būti juoda spalva tapyboje ir kiek ji kitų spalvų sugeria į save iš ją supančios aplinkos.
- Jei tapytumėte savo gyvenimo „portretą“, kokia spalva dominuotų?
- Tikrai nebūtų raudonos... dominuotų žali atspalviai... visa pastelinių spalvų gama.
Tačiau gyvenimo „portretas“ - tai ne tik ,,aš“, tai ir mano šeima, mano aplinka... gal raudona ir atsirastų... atsirastų ir kitos ryškios spalvos....
- Dirbate dailės mokytoja ir vadovaujate Trakų istorijos muziejaus restauravimo skyriui. Kaip jums pavyksta derinti šiuos darbus ir kuo jie vienas kitą papildo?
- Man tiesiog gyvenime pasisekė, kad turiu tiek daug galimybių saviraiškai. Dalyvauju įvairiuose projektuose. Trakų istorijos muziejus mane „suformavo“ kaip archeologinio metalo radinių restauratorę. Vadovauju restauravimo skyriui, kuriame dirba labai gabūs, draugiški kolegos. Visuomet prisimenu savo buvusią kolegę Virginiją Aleksandravičienę: darbščią, visapusiškai gabią, išradingą, atsidavusią muziejiniam darbui. Dažnai naudojuosi jos ,,mokykla“ eksponuojant muziejaus ir mokyklos parodas.
Muziejus turi didesnes finansines galimybes, todėl čia sėkmingai pavyko organizuoti kartu su Trakų meno mokykla tarptautinį vaikų ir jaunimo Kalėdinių meninės kūrybos darbų konkursą ,,Kalėdinė Trakų pilies pasaka“.
Muziejaus direktorius Virgilijus Poviliūnas nepamiršta mano gebėjimų piešti, dažnai tenka iliustruoti vieną kitą leidinį, parodą ar ekspoziciją. Vilniaus lėlės teatro ir Trakų istorijos muziejaus bendrame kultūriniame edukaciniame projekte sukurta 10 plakatų spektakliams.
- Sakoma, kad geriausiais mūsų mokytojais tampa vaikai. Ko galite pasimokyti iš savo mokinių?
- Vaikai - tai, visų pirma, didžiulis draugų, pažįstamų ratas, turintis tendenciją kasmet plėstis. Dažniausiai vaikai praauga tėvus, praauga mokytoją. Su jais patirtas malonumas kurti, eksperimentuoti, jų žmogiška šiluma, jautrumas ir džiaugsmas jau daugiau nei 10 metų yra mano gyvenimo dalis, suformavusi mane kaip aktyvią, jausmingą, harmoningą, tolerantišką, organizuotą, mėgstančią aiškumą asmenybę.
- Ko palinkėtumėte savo mokiniams?
- Kad maži kasdieniniai darbai, atliekami su meile ir atsidavimu, būtų svarbiausia jų gyvenimo dalimi.
"Galvės vėjas"
