Užgavėnės – tai krikščionių šventė, švenčiama likus septynioms savaitėms iki Velykų. Per Užgavėnes daug valgoma, sakoma, kad tą dieną reikia valgyti net 12 kartų, nes kitą dieną – Pelenų diena – jau iki Velykų prasideda pasninko ir atgailavimo laikotarpis. Užgavėnių apeigose yra daug elementų, perimtų iš pagoniškų atsisveikinimo su žiema ir pavasario sutikimo švenčių, daugelyje šalių švenčiamų kaip karnavalas. Nenuobodžiaujama tą dieną ir Lietuvoje. Daugybė kaukėtų persirengėlių užplūsta gatves, sklinda muzika, dainos, klegesys... Įspudingiausias reginys būna storulio Lašinio ir džiūsnos Kanapinio grumtynės, žiemą simbolizuojančios Morės sudeginimas ant laužo. Tik viena problema, šiemet tos žiemos jau nebėra. Per Užgavėnes daug vaišinęsi ir linksminęsi. Ir dabar pagrindinis patiekalas lieka blynai. Ir kokių tik neprikepama! Tačiau daug kur labai mėgstamas ir Užgavėnių šiupinys. Senieji žmonės, ypač kaimo gyventojai pagal Užgavėnių dienos orus spėdavo, kokie bus metai, manydavo, kad nuo to priklausys derlius. Kitos dienos – Pelenų – rytą žmonės neskuba keltis, mažai dirba, bet ir į svečius neina, sako, nepadoru po tokių vakarykščių vaišių. Ankščiau močiutės iš bažnyčios parnešdavo ryšulėlį pelenų ir visiems namiškiams apibarstydavo galvas, kad visus metus neskaudėtų. Taigi gražių tradicijų būdavo daug, daug jų išliko, atsirado naujų, „mandresnių“. Tad viskas puiku, glosto šordį. Tačiau aš Užgavėnių laukiu ir šiek tiek neramia širdimi. Ir štai kodėl. Tik pasibaugus mokyklose pamokoms, po kiemus pabyra mokiniai – dažniausiai pradinukai. Ateina jie į namus šiek tiek pasipaišę, pasidažę, gal vienas kitas kokius akinukus užsidėjęs, bet be didesnės išmonės. Įėję į kambarį vaikai viso labo tik pasisveikina. Ir tai ne visi. O aš jau laukiu, kuo jie mane pralinksmins. Deja, deja. Pasiūlau blynų, bet matau, kad jie tiems kieminėtojams visai nereikalingi. Suprantu, gal jau prisirinko. Tada – ką jums duoti? Pinigų! Aha... Imu klausti, ką jie moka. Beveik nieko. Klausiu, o kas yra tos Užgavėnės? Beveik niekas nemoka paaiškinti. Na, tada man ir pasidaro liūdna. Norėtųsi, kad apie šią gražią šventę vaikams papasakotų tėvai, mokytojai, vyresnieji draugai, o tik tada išleistų kieminėti. Net kaime prisimenu, tėvai patikrindavo susiruošusius eiti „žydais“, ar mokame šokti, dainuoti, kokį vaidinimą paruošėme, jau nekalbant apie jumoristinius eilėraščius. Būtų liūdna, jeigu šią linksmą šventę pradėtume versti pinigų rinkimu. Rytoj – kovo 1-oji. Sveikas, PAVASARI!   Joana Katinienė