Lietuvos istorijoje Kovo 11-oji yra tokia data, kuri nulėmė valstybės likimą ne tik artimiausiam laikui, bet ir kartų kartoms tolimiausioje ateityje. Aiškus ir pagrindinis istorijos dėsningumas – Lietuvos nepriklausomybė kaip tautos siekimas yra amžina ir nesunaikinama, tik laikinai pertraukiama ilgesnių ar trumpesnių okupacijos laikotarpių. Kovo 11-oji įtvirtina šį suvokimą ne vien mūsų sąmonėje, bet ir Europos bei visos planetos pasaulėvaizdyje. Gal kai kas ir norėtų, kad būtų kitaip, tačiau istorija neleidžia nukrypti nuo tiesos – Kovo 11-oji yra viena kertinių, nepajudinamų gairių ilgaamžiame mūsų tautos kelyje. Bet vidinis gyvenimo normalizavimas šalyje vyksta sunkokai. Valdžia nutolo nuo eilinio žmogaus, žiūri į jį iš aukšto ar net su panieka. Partiniai ar grupiniai interesai nustelbia bendruosius visuomenės ir valstybės reikalus, organizuotas nusikalstamumas prisidengęs lobizmo kauke, suaugo su valdančiais sluoksniais. Nors Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Akte, priimtame 1990 m. Kovo 11 dieną, skelbiama, kad „Lietuvos Valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma, joje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija“ deja, šiandien turime gana sudėtingą situaciją. Dėl to sunerimę buvę aktyviausi sąjūdiečiai, Nepriklausomybės atkūrimo Akto signatarai, mokslininkai, rašytojai, meno, kultūros darbuotojai ir kiti pažangiausi Lietuvos žmonės. Jie prie dienraščio „Respublika“ sukūrė „Redakcinės kolegijos tribūną“ ir pasak filosofo, Nepriklausomybės atkūrimo Akto signataro Broniaus Kuzmicko, „Dienraštis „Respublika“ dabar turėtų būti vieta, iš kur sakomi pamatiniai, esminiai dalykai tautos ir valstybės atžvilgiu“. Tokios „Redakcinės kolegijos tribūnos” jau susikūrė ir Klaipėdos bei Šiaulių pagrindiniuose laikraščiuose. Neabejingi Lietuvos likimui garbūs žmonės bunda. Apie tautos budimą rodo ir surinkti 300 tūkstančių parašų, reikalaujančių, kad būtų surengtas referendumas dėl žemės nepardavimo užsieniečiams.Uždegti sekmės, aktyvistai ruošiasi rinkti parašus ir dėl kito referendumo – kad būtų išsaugotas litas. Lietuvos šviesuoliai labai sunerimę dėl kasmet išvažiuojančių iš šalies tūkstančių žmonių, nors valdžios žmonės čia nemato tragedijos ir nesiima jokių priemonių situacijai pakeisti. Labai sunku skaityti, kad signataras filosofas Romualdas Ozolas teigia, jog lietuvių tauta merdi. Ir dar liūdniau, kad jis rašo: „Nuo 2004 metų gegužės 1 dienos Lietuvos juridinė padėtis yra kitokia – Kovo 11-ąją atkurtos Lietuvos Respublikos nebėra, yra Lietuvos Respublika Europos sąjungoje arba Lietuva Europos sudėtyje“. Toliau „Tai sunkiai telpa galvoje. Tačiau tai faktas“. Lietuva negali turėti teisės aktų, prieštaraujančių ES teisės aktams. Lietuva neteko dalies savo suvereniteto. Štai tokia įstojimo į ES kaina. Tiesa, dabar apsižiūrėjome, kad įstojimas buvo kupinas juridinių machinacijų. Vis dėlto norisi šias mintis užbaigti optimistiškiau. Juk Nepriklausomybės iškovojimas yra ir turi būti vertas pasididžiavimo. Jos pagrindu galime ir turime kurti tikrąsias dvasines ir materialines vertybes. Tauta kovodama už laisvę ir demokratiją turi tikėti ir tiki, kad Lietuva įveiks visas kliūtis. Joana Katinienė