Keliai ir pinigų laimė Kiek jau buvo rašyta, o kiek karksėta, tačiau balsas nei į dangų, nei į valdžią neina. Reikia susitaikyti su skaudžia žmogaus lemtim. Apie ką kalba? Apie kelius ir šunkelius, kuriais, deja, mums, paprastiems žmonės, reikia vaikščioti. Tenka vis važiuoti traukiniu, o kelias iki ten - keblus. Trečius metus skambinama varpais, bet, matyt, ne tos parapijos, nes laiptai - vis dar griūvantys, lyg romantiškai kadais pelėsiais apaugus pilis. Gerai, kad žiema jau išvyta, nebėr slidu, kita vertus - visas grožis matyt kaip ant delno. Na, kadangi laiptai ne į dangų, tai kam juos ir tvarkyti? O gal tiesiog elementari logika galėtų suveikti - neikite į geležinkelio stotį, juk autobusų stotis - arčiau. Vis dėlto - jei esate stuobriai, informuojame, jog netoliese - poliklinika. Sakoma, kad asfaltuoti pėsčiųjų šaligatviai - sunkios finansinės miesto ar rajono būklės rodiklis. Reikia džiaugtis - ne per daugiausiai metrų to asfalto likę. Bet kur likę - nei pridėsi, nei atimsi - kelias nei šunims, nei iš kelio išklydusiems - negenėti medžiai kelia viršun šaknis ir verčia gabalais luitus. Kad jau vieni šaligatviais vaikščioti negali, kitiems - tinkamiausia vieta statyti automobiliams. Striuka, kai nėra įrengtų „žmoniškų“ stovėjimo aikštelių, tad tenka suktis, kaip išmanai. Savivaldybėje juk taip pat žmonės dirba, tad ir ydos vienodai turėtų būti atleidžiamos. Prie pat rajono administravimo šerdies - išvažinėta nei pieva, nei gyvatvorė. Vienur krūmai sodinami, kitur - moderniai ir šiuolaikiškai naikinami. Kieno žemė? Gal tų, kieno ir pastatas? O automobiliai? Nesupaisysi. Kas tad belieka, jei ne toleruoti vietines privačių asmenų rinkliavas už automobilių statymą. Kas tiek keli ar keliolika tūkstančių per metus? Juk visiems reikia gyventi, juoda duona vienodai skalsi. Teko kalbint moteriškę, nusiteikusią ožką augint. Anot senolės, jai vienai - pieno per daug. Darytų sūrį, parduotų gal, bet bijo inspekcijų. Tokiais atvejais pamatai, kad ne keliolika tūkstančių litų per metus yra svarbu, o keli šimtai. Taip, kas nemoka su keliais litais apsieiti, tam ir tūkstančių nereiktų patikėti. Alius Avčininkas