„Maisto banko“ vadovė: sotus alkaną Lietuvoje jau užjaučia
Taisyklė, kad sotus alkano neužjaučia, Lietuvoje jau nebegalioja. Taip sako „Maisto banko“ vadovė Deimantė Žebrauskaitė. Jai pritaria ir lietuvius tyrinėjantis sociologas Ignas Zokas.
„Maisto banko“ vadovė D. Žebrauskaitė sako, kad, jeigu šeimoje auga sergantis vaikas arba yra sergantis, neįgalus asmuo, tai ta šeima iš karto pradeda verstis labai sunkiai. „Turime daug pavyzdžių, kai atsitikus nelaimei, vienam iš šeimos narių praradus darbingumą, šeima iš karto tampa „Maisto banko“ paramos gavėja, nes iš pradžių seka ilgas laikotarpis, kai susirgusį žmogų reikia slaugyti, reabilituoti ir taip toliau, antra – jie turi gyventi dažniausiai iš vieno asmens pajamų“, – kalba D. Žebrauskaitė.
Tačiau, jeigu kalbėtume apie paramos maistu gavėjų daugumą, D. Žebrauskaitė sako negalinti pasakyti, kad tai – neįgalius vaikus auginančios šeimos, nes šią paramą gauna žmonės, kurių pajamos vienam žmogui neviršija 154 eurų. „Problema ta, kad mūsų valstybėje nėra atsižvelgiama į išlaidas, todėl ši šeima teisės į paramą maistu neturi, net jei jų išlaidos dėl vaiko ligos yra labai didelės. Nevyriausybinė organizacija gali prašyti paramos šeimai, nepaisant pajamų, jei yra rekomendacija, jei žinoma, jog šiam žmogui pagalba maistu yra reikalinga“, – pataria „Maisto banko“ vadovė. Pasak jos, visuomenė „Maisto bankui“ paaukoja apie 7–8 proc. maisto, visa kita atkeliauja iš maisto prekybininkų, gamintojų ir ūkininkų.
„2016 metais „Maisto bankas“ vienokiu ar kitokiu būdu padėjo 202 tūkst. žmonių, tačiau paramos lygis – labai skirtingas“, – tikina D. Žebrauskaitė. Pasak moters, Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, yra tendencija, kad prieš šventes aukojimas didėja.„Amerikoje daugelis nevyriausybinių organizacijų sako, kad ketvirtadalį savo metinio biudžeto susirenka per gruodžio mėnesį. Jaučiame, kad žmonių širdys ir piniginės atsiveria prieš šventes“, - kalba „Maisto banko“ vadovė.
Šiam pastebėjimui pritaria ir sociologas, tyrinėjantis žmonių elgseną, I. Zokas. „Lietuviai linkę dalintis. Mūsų tyrimai patvirtina, kad 50 proc. gyventojų dažniau ar rečiau aukoja, o dažniausiai tai daro prieš didžiąsias šventes. Aukojimas pas mus yra proginis. Žmonės galėtų aukoti dažniau, tačiau yra nusistovėję tokie įpročiai“, - tvirtina sociologas. Pasak jo, tarp nuogąstavimų, dėl ko žmonės neaukoja arba nenori aukoti, esama ir nežinojimo, kur nukeliauja suaukoti pinigai, trūksta pasitikėjimo tiek valstybe, tiek pačia sistema.
Tuo tarpu Andrius Milinavičius įsitikinęs, kad reikia spręsti problemas, o ne aukoti. „Jeigu duodi dažnai ir daug, tai tiesiog tampa norma ir prie to priprantama. Norėčiau tikėti, kad turime valstybines institucijas, kurios gali kažką padaryti“, – svarsto vyras.
„Maisto banko“ vadovės žodžiais, žmonių nuostatos keičiasi, o aukojimas – ne tik nuostata, bet jau – ir realūs rezultatai. „Kai pradėjome organizuoti „Maisto banko“ akcijas 2003 metais, tikrai labai ryški buvo tendencija, kad labiausiai prisidėdavo tie, kurie turi mažas pajamas: močiutės su kruopų pakeliu, studentai. Tačiau per tuos 15 metų viskas labai stipriai pasikeitė, didžiausi aukotojai dabar yra šeimos su vaikais arba jaunos poros. Ta taisyklė, kad sotus alkano neužjaučia, Lietuvoje jau nebegalioja“, – pastebi D. Žebrauskaitė.
Pagal Bernardinai.lt
Galvė
Trakų rajono laikraštis
