Nedalyvavo, bet mus sveikino ir didžiausi valstybės vadovai – Prezidentė, Seimo pirmininkė.
Sveikino dalyvavę Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto atstovai, Kultūros ministerijos atstovai, rajono savivaldybės administracijos atstovai, rėmėjai, bendraautoriai, vaizdžiai tariant – bendraminčiai.
Kodėl bendraminčiai? Nes, manau, dauguma sveikinusių yra patyrę tą siaubingą jausmą, kai pasiimi tuščią popieriaus lapą, kurį turi užpildyti raidėmis, sakiniais, kurie turi informuoti visuomenę.
Ką ta visuomenė nori žinot – žiauriai sudėtingas klausimas. Anekdotus paskaito paskutiniame „Galvės“ puslapyje ir padeda laikraštį atgal į lentyną parduotuvėje. Gal dar horoskopus.
Per septyniasdešimt metų taip viskas pasikeitė, kad, galvoju, galėčiau redaguoti „Galvę“ būdamas kokioje nors, pavyzdžiui, Naujojoje Zelandijoje. Jei tik internetas ten yra.
Internetas visagalis. Visažinis. Ir guminis. Gali prirašyti kiek nori, popieriaus lapas neįpareigoja.
Atrodytų, įpareigoja žiniasklaidos misija – informuoti visuomenę, bet, pasižiūrėjus kai kurias laidas per televiziją – panašu, kad, bent jau man, dauguma informacijos – nei informuojanti, nei aktuali.
Bent jau man – dauguma informacijos, kurią matau per televiziją, yra bobučių suolelio lygio. Ir, galvoju, jei tokios informacijos daugiausia – vadinasi, jos reikia. Tik nedrįstu rašyti apie tai, kad štai viena bubulė pasakė, jog kokia nors Vera nėščia nuo Valeros, o Valera – girtuoklis. O juk, akivaizdu, apie tai galima dviejų valandų laidą padaryt.
Dabar išdrįsom rašyt, kad Trakų krašte yra menininkų. Yra kuriančių žmonių, apie kuriuos norime rašyti „Galvės“ kultūriniame – literatūriniame priede „Galvės vėjas“. Gal geriau, jei parašysim ne apie Verą ir Valerą, o apie tai, kad jūsų kaimynas - menininkas.
