Nors vaikų skaičius lietuvoje sumažėjo perpus, jų gerovė vis dar neužtikrinta
Užuot ignoravusi vaikų patiriamą skurdą, smurtą, žalą ir kitas problemas, Lietuva turėtų jas spręsti kompleksiškai, atsigręždama į sisteminį vertinimą, kuris parodo, jog smurto prieš vaiką rizika dažniausiai susijusi su skurdu šeimoje, būtiniausių išteklių trūkumu, stresu, atskirtimi, bloga tėvų sveikata, būtinų paslaugų neprieinamumu ir t. t. Sisteminiam įvertinimui būtinos aukštos kompetencijos, nepriklausomų ekspertų komandos, institucijų bendradarbiavimas ir kiti ištekliai, tačiau Lietuvoje tam kol kas nėra net rimtų užuomazgų.
Lietuvoje per paskutinius du dešimtmečius vaikų skaičius sumažėjo beveik perpus, tačiau valstybėje jais nėra tinkamai rūpinamasi – taip, kaip tai numato seniai ratifikuota JT Vaiko teisių konvencija. Vaikų, patiriančių skurdą, žalą, skriaudas, smurtą, žalojimus, dingimą ir mirtį, skaičiai nemažėja. Vaikų klausimų ignoravimas – tiesiog stulbinantis: net ir renkantis idėją Lietuvai, tarp svarbiausių nepateko nei viena vaikų gerovės ir saugumo idėja. Tai atspindi šiuolaikinės Lietuvos politikos raidos tendencijas – neturėti raidos tikslų, o priemones neaiškiems tikslams paversti tikslais. Šitokį politikos problemiškumą iliustruoja vaikų apsaugos politika ir jos įgyvendinimo praktika. Lietuvoje per paskutinius dešimtmečius buvo daug nužudytų, pagrobtų, kankinamų vaikų ir nei vieno jų mirtis ir kančia nebuvo laikoma verta išsamios sisteminės analizės. Net rezonansinių bylų atveju – tokios analizės nebuvo. Čia ir kyla klausimas: kaip gali būti kuriama ir tobulinama sistema be sisteminės analizės? .
Kadangi žmonės turi įvertinti labai sudėtingas situacijas, naudojant net ir gana patikimus instrumentus, daroma daug klaidų. Kas analizuoja, kodėl jų tiek daug? Įvykus labai skaudiems atvejams, politikai reikalauja paaiškinimų, kas juos lėmė. Kai kuriose veiklos srityse (policija, medicina) atsakymus bandoma rasti remiantis itin detaliais procedūrų aprašymais. Tačiau pasaulio patirtis rodo, kad jų analizė taip pat dažnai neduoda atsakymo – neretai surandamas žmogus, kuris padarė klaidą, jam pritaikomos nuobaudos, ir tuo viskas pasibaigia. Kitais atvejais atsiranda praktinių kliūčių, kurios neleidžia tyrinėti giliau (laikas, kaina, bendradarbiavimas ir t. t.). Kaltojo suradimas suteikia pasitenkinimą visuomenei ir politikams, dažniausiai manant, kad tėvai ir profesionalai turi prisiimti visą atsakomybę už vaikų kančias ir mirtį. Lietuvoje kol kas nėra aiškiai reglamentuotos procedūros, kada, kaip ir kas turėtų atlikti vaiko poreikių ir galimų rizikų vertinimą dar prieš jam nukenčiant, kokie yra kiekvieno specialisto ir visų viešųjų paslaugų organizacijų privalomi veiksmai, kokie ištekliai tokioms veikloms skiriami, kokių kompetencijų reikia ir kaip jos turi būti įgyjamos, vertinamos. Daugiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2018-03-26-nors-vaiku-skaicius-lietuvoje-sumazejo-perpus-ju-gerove-vis-dar-neuztikrinta/169096
Bernardinai.lt
Galvė
Trakų rajono laikraštis
