Praėjo jau pusė amžiaus, tačiau nepamirštu, kad nugrėbę didelį plotą pievos ir sukrovę nemažai didelių kupetų šieno, prie vienos iš jų atsisėdome su tėvu pailsėti. Ką tik buvau baigusi vidurinę, tad visą mūsų kalbą jis ir kreipė link mano ateities. Kalbėjomės kaip niekad atvirai, nuoširdžiai. Ir aš pirmą kartą pasijutau suaugusi. Deja, tokių mūsų pasisėdėjimų daugiau nebebuvo, nes tėvas jau sirgo, o netrukus aš jo netekau. Ir tiesiog skausmingai man jo trūksta visą gyvenimą. Manau, kad tėvui nepelnytai skiriama mažokai pagarbos ir dėmesio. Visi žinome ir sakome, kad jis turi išlaikyti šeimą, rūpintis visais ūkiškais reikalais. Geras, mylintis tėvas tą supranta ir žino pats. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais tas ne visada jam pavyksta. Ir dažniausiai ne dėl jo kaltės, o dėl nepalankiai Lietuvoje susiklosčiusios padėties. Tada vyrai patenka į gilią krizę, patiria didžiulę moralinę traumą. Artėjant birželio 1-ajai - Tėvo dienai - perverčiau daugybę lietuvių poetų kūrinių. Ir labai nustebau, kad suradau tėvui skirtą arba apie tėvą tik vieną kitą eilėraštį. O kam skirtos dainos skamba per radiją ir televizorių? Visi žinome, kad begalinei meilei, kurią beje, neretai išduodame, Tėvynei, kurią dabar daugelis priverstas palikti ir Motinai, kurią dainose iškeliame ant pjedestalo, o senatvėje neretai paliekame vieną vargelį vargti. Galvoju, gal per daug supaprastinome tėvo vaidmenį, ar nepalikome jam vien darbą ir ... uždarbį. Norėčiau, kad tėvo vaidmuo šeimoje ir visuomenėje, būtų labiau pakylėtas. Juk vyrai irgi yra jautrūs, nori dėmesio, padėkos, įvertinimo. Ir dauguma to nusipelnę. O neretai jie imasi dar ir motinos pareigų. Štai lentvarietis Jurijus Bricas vienas augina keturis vaikus, vyriausiajam sūnui – tik 13! „Buvo puiki mūsų šeima, tačiau žmona palaipsniui brido į alkoholizmo liūną. Teko išsiskirti. Dabar aš savo mažamečiams vaikams esu ir tėvas, ir motina. Tik norėčiau sulaukti didesnės valstybės paramos, o šiaip mes puikiai tvarkomės“, - kalbėjo pardavėju dirbantis Jurijus Bricas. O štai lentvarietis Ergeš Rachmatulajev šešti metai augina 10 ir 8 metukų anūkus. Pats jis našlys, vaikų tėvai gyvenime pasiklydo. Vyriška kompanija puikiai susitvarkanti, seneliui daug padeda, aišku, kiek pajėgia, anūkėliai. O kiek daug rajone turime tvirtų, daugiavaikių šeimų, kuriose be abejonės labai svarbios pareigos tenka tėvui. Tačiau turime ir liūdnąją statistiką, kai vaikai siautėja mokyklose, gatvėse. Reiškia, ne vienam tėvui dėl nevykdomų savo pareigų reikia susigriebti. Dėl tėvo vardo ir vaikų ateities. Joana Katinienė