Kartais ima rodytis, kad gyvenimas nesibaigianti šventė: daugybė kultūros renginių, sporto varžybų, minėtinų datų, religinių švenčių... Jei norėtum, galėtum kokioj nors šventėj dalyvauti kiekvieną savaitgalį. Ar tai gerai, ar blogai, manau, kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas – kada nori ir kur nori, ten ir dalyvauja. Viešos šventės, į kurias susirenka daugybė žmonių, atpalaiduoja po savaitės darbų, pakelia nuotaiką, padeda pamiršti rūpesčius. Yra šeimos švenčių, kurios suteikia džiaugsmo, jaukumo, vidinės ramybės, šilumos. Manau, kad tokias mes visi branginame. Miela susitikti kokia nors gražia proga su draugais, artimaisiais. Yra valstybinės šventės, kurias mes švenčiame nors pakylėtai, tačiau gerokai pompastiškai, oficialiai, šaltokai. Pirmiausia turiu omenyje Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją. Tos dienos tokios svarbios, džiugios Lietuvai, tad, rodos, turėtų švęsti visa Lietuva smagiai. Bet to smagumo kaip tik ir trūksta. Įprasta sakyti, kad lietuviai santūrūs, ne taip greitai išsijudina. Tačiau neseniai vykusi Dainų šventė Vilniuje tai paneigė. Juk šventė ne tik visa Lietuva, bet ir lietuviai visame pasaulyje. Prieš pora dienų buvo paminėta pergalė Žalgirio mūšyje. 1410 m. liepos 15 dieną laimėtas Žalgirio mūšis – vienas reikšmingiausių ir didžiausių daugeliui to meto valstybių. Letuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto ir Lenkijos karaliaus Jogailos vadovaujama jungtinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės kariuomenė sumušė Kryžiuočių ordiną ir sustabdė du šimtus metų trukusią jo agresiją į Rytus. Ši data gana išradingai buvo paminėta Vilniuje. Tačiau nepritariu tokiai organizuotai mūšio inscenizacijai Griunvalde. Tūkstančiai karių puolė vienas kitą badyti ir kapoti galvas. Taip, tai buvo tik vaidinimas, tačiau ar ir daugiau kaip po 600 metų vis norime kariauti? Vargu ar tai yra vykusi auklėjamoji, patriotiškumą skatinanti forma jaunimui. Manau, kad toks „karas“ skatina žiaurumui, prievartai. Ar maža dar to pasaulyje? Man gražiausia, laukiamiausia šventė nuo pat vaikystės buvo ir yra Kūčios. Kaime jas buvo galima švęsti gana atvirai, laisvai, nes čia sovietinės kontrolės nebuvo. Pamenu tą ypatinga jau visą dieną ore plazdenusią ramybę, susikaupimą, tylų kruopštų valgių ruošimą. O paskui kažkokią pakylėtą nuotaiką prie stalo. Ir dabar, praėjus daugeliui metų, galvoju, kad šventės atmintyje pasilieka tada, kai turi prasmę, kai kviečia susimąstyti. Jaunystės šėlimui, manau, tai netrukdo, jeigu vienas kitą papildo. Joana Katinienė