Šį savaitgalį didžiuosiuose Lietuvos miestuose bus įžiebtos Kalėdų eglutės. Viena už kitą gražesnės, įmantresnės. Kelinti metai iš eilės išradingumu visus „perspjauna“ Kaunas. Gražu, įdomu, bet nenatūralu. Tai jau lenktynės tarsi grožio salonuose. Tačiau aš be galo noriu ne išpuoštos lėlės – išdarkytos eglutės, o natūralios, žaliuojančios, kvepiančios mišku. Mes vaikystėje namuose eglutę puošdavome Kūčių dieną, kad vakare susėdę prie stalo galėtumėme ja gerėtis. Dabar miestuose jos įžiebiamos prieš mėnesį. Gal nieko blogo, jas nori pamatyti daugybė žmonių, prie jų koncertuoja daugybė kolektyvų. Tačiau Kalėdų išvakarėse eglutės įžiebimo džiaugsmo ir nėra! Miškininkai jau triūsia ir ruošia galybę eglučių pardavimui. Bus jų šimtai ir visiems užteks. Tačiau labai įdomu iš šalies stebėti, kaip gyventojai tas miško gražuoles renkasi. Dar nemažai žmonių „serga“ gigantomanija, ir man labai patinka, kad solidžios kainos ne vieną atvėsina. O tai gal kas į kiemą sugalvotų atsivežti visą eglę. Tai būtų pasididžiavimo! Gamtos niokojimas – niekis. Tikrai, kartais pamatai, kad ir mieste augusi graži, dar maža eglutė, prieš Kalėdas ėmė ir dingo! Taip norisi paklausti – žmogau, kaip tu šventes švęsi taip šventvagiškai apsivogęs? Daugeliui patinka miškininkų sugalvota akcija atvežti į tam numatytas vietas ir nemokamai dalinti eglių šakutes, net ir nemažas šakas. Žmonės jau prie to priprato ir mielai jas renkasi. Juk eglutė yra gražus simbolis ir nesvarbu – maža ji ar didelė. Beje, puošti kalėdines eglutes ne toks jau ir senas paprotys. Manoma, kad Lietuvoje jis siekia tik maždaug šimtmetį. Šis paprotys atėjo per dvarų ir bažnyčių kultūrą, įsigalėjo rengiant eglutės šventes rusiškose mokyklose. Eglė – kaip amžinos gyvybės simbolis lietuvių kultūroje buvo gerbiamas ir anksčiau. Todėl tikroji eglė galėjo išstumti iki tol buvusią savotišką „eglutę“ – rugių pėdą, kurį statydavo po Kūčių stalu arba garbingiausioje namo vietoje – krikštasuoluje. Pirmaisiais dešimtmečiais lietuviai savo eglutes puošdavo obuoliukais, saldainiais, sausainiais, karpydavo spalvotus popierėlius. Jau vėliau eglutes imta apibarstyti vatos gniužulėliais, o dar vėliau jau paplito ir pirktiniai eglučių papuošalai. Kalėdinės eglutės tėvyne laikoma Vokietija, apie tai minima XVI a. rašytiniuose šaltiniuose. Britanijoje buvo puošiama tiek eglučių, kiek būdavo šeimos narių. Tačiau yra žinoma, kad senovės Egipte dar prieš Kristaus gimimą trumpiausią dieną, namus puošdavo žaliomis palmių šakelėmis, romėnai pasimerkdavo lauro šakelę. Ir tikriausiai nesvarbu iš kur ir kada atkeliavo Kalėdų eglutė. Svarbu, kad švenčių dieną ji puoštų kiekvienus namus ir simbolizuotų gėrį ir ramybę. Joana Katinienė