Margučių dažymas bei ridenimas – visoje Lietuvoje paplitusi tradicija. Habilituotas daktaras etnografas Juozas Kudirka pasakoja, kad akmens ir molio kiaušinių Lietuvoje aptikta dar XIII amžiuje, o remiantis rašytiniais šaltiniais, teigiama, kad margučių dažymo paprotys XVI amžiuje jau turėjo būti paplitęs visoje šalyje.
Kiaušinis – vaisingumo, gyvybės, kosmoso simbolis. Taip pat ir jo marginimo raštuose dažniausiai vyrauja saulė – šviesos, derliaus, gyvybės šaltinis. Populiarus ir „gyvatuko“ raštas. Manyta, kad gyvatės – požemio gyventojos, globojančios derlių. Tikėta, kad jų pavidalu iš požemio išlįsdavo ir protėvių vėlės. Pavasarį gyvatės turėjo prikelti augmeniją, žydėjimą, vaisingumą.
Tačiau, kiekvienas Lietuvos regionas turi ir savas savitas tradicijas.
Žemaitijoje dažniausiai kiaušiniaudavo vaikai. Nuėję pas giminaitį ar kaimyną, įkišdavo pirštuką ar kelis į burną, taip parodydami, kiek margučių norėtų gauti dovanų. Žemaičių kraštuose kartais po namus keliaudavo ir persirengėliai su dainom – vadinamieji velykžydžiai. Taip pat šiuose kraštuose persirengėliai dalyvavo net bažnytinėse apeigose.
Dzūkijoje lalavimas išskirtinė dainingiausio regiono tradicija. Dar ir dabar čia po kaimus vaikšto lalauninkai. Lalauninkų būrį dažniausiai sudarė tik nevedę vyrai. Susitarę jaunuoliai lalauti pradėdavo dar pirmosios Velykų dienos vakare. Atvykę prie trobos, lalauninkai specialiomis dainomis sveikindavo gaspadorių, girdavo šeimininkę, o jaunas, netekėjusias merginas pamalonindavo dar kitokiomis dainelėmis – lalinkomis. Jų tekste skambėdavo palinkėjimai greičiau ištekėti. Už dainas merginos turėdavo svečiams duoti riešutų.
Savo ruožtu po kaimus einantys jaunuoliai šykštesnei šeimininkei ir kokių pokštų pridarydavo ar „kad vištos ištintų“ palinkėdavo.
Aukštaitijoje aukštaičiai tikėjo Velykų bobute bei puošdavo Velykų medelį. Skirtinguose rajonuose Velykė skirtingai įsivaizduojama. Daug kur ji nupasakojama kaip miela moteriškė, kuri dailiame vežimėlyje veža vaikams margučių. Vežimaitį dažniausiai traukia kiškučiai, o rankose – saulės spindulių botagėlis. Kai kur Velykė pati važiuoja aukso karieta, kitur – tiesiog pintinėle nešina pėsčiom po kaimus vaikšto.
Suvalkijoje suvalkiečių Velykė – baisi, panaši į raganą. Velykų bobutė važinėja tik nakčia, pasikinkiusi vaško kumelaitę kanapine uodegaite, snarglių vadelėmis. Dieną ji negalėjusi pasirodyti, kad kumelaitė neištirptų. Tiek suvalkiečių, tiek ir aukštaičių vaikai niekada nematydavo, kaip ir kada dovanėles Velykė padeda.
Aukštaitijoje per Velykas buvo puošiama Velykų eglutė. Prie vienos tiesios medžio šakos buvo rišamos eglės šakelės, taip dirbtinai sukuriant eglės formos medelį. Šiame medelyje būdavo padaromi lizdeliai, į kuriuos įstatomi kiaušiniai. Tikėta, kad kiaušiniai nuo šio medelio neša laimę ir sėkmę.
www.ltvirtove.lt
