Darbais ir mintimis palydime dar vienerius metus – Gyvatės. Pagal Rytų horoskopą ji – protinga, planuotoja ir strategė. Tačiau neretai pritrūksta valios, apsisprendimo ryžto ir produktyvios veiklos. Estafetę Gyvatė perduos darbščiam, praktiškam ir racionaliam, kartais įnoringam Arkliui. Ar Lietuva ir mes kiekvienas gyvenome taip, kaip pranašavo Gyvatės horoskopas? Daugelis žmonių tikėjo, kad pasitvirtins pranašystės, nes buvo daug gražių planų, pažadų, kad gyvenimas visiems pagerės, kad visi būsime sotūs ir laimingi. Deja, metai praėjo, ir paaiškėjo, kad tikrai pritrūko valios, apsisprendimo ryžto ir produktyvios veiklos. Vargu ar Naujųjų metų proga reiktų lįsti į politikos vingius, tačiau gyvenimas vos ne kasdien pateikia naujų siurprizų. Europos sąjunga, žadėjusi neužsiiminėti politika, braunasi į visas gyvenimo sritis: pradedant lopšeliais ir darželiais, baigiant šeimų miegamaisiais. Garbus mūsų filosofas Vytautas Radžvilas nedvejodamas teigia, kad „Briuselis tyliai glemžiasi vis naujas Lietuvos ir kitų šalių turėtas valstybingumo galias“. Ir klausia – ar ES valstybėms narėms galiausiai neliks tik teisė tvarkyti komunalinio ūkio reikalus. Manau, kad apie Europos Sąjungos veiklos dirigentus turėtų būti pradėti kurti anekdotai, kaip apie čiukčius. Šie aukštus postus užimantys ponai nurodinėja, kokie turi augti agurkai, kaip turi žaisti garduose kiaulės, kokius kiaušinius turi dėti vištos... Ir kas žino, ar nesulauksime nurodymo, ką turi kasdien suvalgyti vargšas pensininkas ir kada jam laikas numirti. Tik niekas nepaklausia, kodėl Konstitucinis teismas buvo toks gailestingas didžiausius atlyginimus gaunantiems. Ar per neseniai vykusią akciją „Maltos sriuba“ nematėme šimtų nelaimingų senukų? O juk jų gretas tokių papildo kasmet. Kai dėl neaiškios valstybės politikos (štai kur reikalingi ryžtingi sprendimai) išvažiuos pusė Lietuvos, neliks ir aukojančiųjų. Manau, negalima pamąstymus prieš Naujuosius užbaigti liūdna gaida. Tikėkime, kad Lietuva gyvuos, šviesulių tiek pačiuose žmonėse, tiek jų gyvenime randasi vis daugiau. Darbštusis ir praktiškas Arklys neleis vien tik „arti ir žvengti“, kaip sakė kaimynė. Ir nueinantys metai perduoda nemažai gerų darbų, taip reikalingų Lietuvai ir kiekvienam iš mūsų. Tik reikia tuos darbus tęsti, išgryninti. Ar iškovosime teisę neparduoti savo žemės, patiems auklėti savo vaikus, išsaugoti kalbą ir papročius, ar sustabdysime Lietuvos tuštėjimą? Gyvenimas diktuoja daugybę klausimų ir neįmanoma visų jų paliesti. Norėtųsi, kad visus juos spręstų patys Lietuvos žmonės. Tačiau ne taip paprasta išsiaiškinti, kokia kiekvieno paskirtis šioje žemėje. Ugdomojo vadovavimo (koučingo) specialistė A. Zinkevičiūtė teigia, kad įdomiausia ir ilgiausia kelionė yra į save. Klysti priimant tam tikrus gyvenimo sprendimus galima, svarbiausia – nepaliauti ieškoti tinkamų kelių. Linkiu, kad Naujieji būtų šviesūs ir prasmingi. Joana Katinienė