Ilgės

Siaučia paskutinius lapus nuo medžių plėšdamas lapkrėtys. Pūsdamas gūsiais, šuorais ir sukūriais jis padeda judėti mirusiųjų vėlėms- grįžti pas savo artimuosius, pabūti drauge, sušilti, pasiguosti, tiesiog patylėti...Tikrai ne be reikalo mūsų protėviai lapkritį vadino vėlių mėnesiu. Kasdien vis labiau trumpėja dienos ir nenumaldomai ilgėja naktys. Begėdžiui vėjui liūdnai švilpaujant, širdį drasko sielvartas - juk mums brangūs žmonės niekada nepaliko mūsų širdies - mes juos mylime ir mylėsime taip, lyg jie būtų šalia.... Tariamės ir klausiame jų nuomonės, šaukiamės pagalbos, kai slegia rūpesčiai - taip, lyg jie būtų šalia... Su jais dalinamės savąja sėkme ir džiaugsmais - taip, lyg jie čia, šalia...

Visais amžiais mirusiųjų pagerbimo apeigos buvo pagrįstos tikėjimu, kad artimųjų vėlės gyvena tarp gyvųjų, todėl privalu jomis rūpintis ir neapleisti. Šiandieną tikėdami ar ne, kad vėlės aplankys mus, su lengvu virpesiu širdyje laukiam Vėlinių. Kokios jos bus? Ar galėsime širdimi ir mintimis būti drauge su tais, kurie kadais mus taip karštai mylėjo...

Gyvuosius neramina ir baugina amžinybė ir anas pasaulis: visiškai nežinomas ir tylus, o bendravimas su juo visada buvo ir liks didžiausia paslaptimi: liūdesiu ir ilgesiu. Todėl norėdami ne tik vėlių kuždesį išgirsti, ne tik patenkinti jų norus, bet ir patys pastovėti prie amžinybės vartų, pajausti gyvenimo būties grožį, laukiame tos dienos: pilnos viltingo tikėjimo, ramybės ir begalinio ilgesio- Ilgių dienos, arba mums įprasčiau, Vėlinių. Tą dieną ne tik prisimename vos vakar, prieš metus ar net keletą dešimtmečių mirusius artimus, draugus, kaimynus, bet ir dar kartą juos apraudame, prašome atleidimo arba atleidžiame, pagerbiame ir pasimeldžiame už juos. Einame ir tvarkome kapus. Šluojame lapus, kad jie nečežėtų sugrįžusioms vėlėms po kojomis. Sodiname pačias gražiausias chrizantemas, kad skaistūs jų žiedai primintų puikiausias drauge praleistas akimirkas. Degame žvakes, kad klaidžiojančios vėlės rastų kelią namo.

Vėlinių papročiai - tas nenutrūkstantis, ratu besisukantis ryšys tarp gyvųjų ir mirusiųjų - aukso vertės lietuvių etninės dvasinės kultūros palikimo dalis, labai svarbi visos žmonijos kultūros istorijoje. Viską, ką regime - ne akimis matome - širdimi jaučiame.

Į širdis negailestingai smelkiasi ruduo. Graudina ir liūdina. Atėjo Vėlinės. Metas, kada į vieną susilieja gyvųjų ir mirusiųjų laikas. Tebūnie susitikimas ne tik su anapus išėjusiais, bet ir su gyvaisiais, pripildytas ramybės ir atjautos, kad žvakių šviesa rodytų kelią ne tik klaidžiojančioms vėlėms, bet ir gyviesiems.

Vilija Babarskienė