Alvyga Zmejevskienė
Gegužės 16 d., penktadienį, 17 val. Trakų salos pilyje atidaroma menininko Vido Bizausko paroda „Reikėjo vakar”. Klaipėdos publikai gerai žinomas auksakalys bei grafikas V. Bizauskas (g. 1961 m.) dar menkai pažįstamas Trakų istorijos muziejaus lankytojams. Kelis jo grafikos darbus buvo galima išvysti 2014 m. vasario 4 - kovo 4 d. Trakų salos pilyje veikusioje uostamiesčio apskrities menininkų parodoje. Šį kartą Trakų istorijos muziejaus ir Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos drauge organizuotoje autorinėje kūrėjo parodoje – originali autorinė juvelyrika.
„Ar salos pilis – tinkama vieta juvelyrikai eksponuoti?“ – klausiu Trakų istorijos muziejaus direktoriaus Virgilijaus Poviliūno.
„Dažnam maga sužinoti, kaip atrodė pirmasis žmogaus pagamintas papuošalas. Ar tai buvo žvėries iltis, ar kažkuo patraukęs dėmesį akmuo ar medžio gabalėlis, pakabintas ant odinės virvelės. Tikėtina, kad tokie pirmieji papuošalai turėjo magišką, kartais liturginę paskirtį“, – pasakoja Trakų istorijos muziejaus direktorius V. Poviliūnas. „Žmonija tobulėjo, keitėsi visuomenė, keitėsi ir jos estetinis supratimas. Papuošalai, praradę savo burtininkiškąją funkciją, įgijo naujas vertes – socialinio statuso demonstravimo ir dekoratyvinę. Mano nuomone, laiko paliestos istorinės erdvės auksakalystės parodoms – išties tinkama vieta“.
1495 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras patvirtino pirmąją privilegiją Vilniaus auksakaliams ir cecho statutą. Šis faktas įrodo, kad jau viduramžiais Lietuvoje vyko konkurencija tarp auksakalių, privertusi juos jungtis į bendrijas ir užtikrinti kokybiškų dirbinių gamybą. Vilniaus auksakalio Jurgio Bremo Supraslio (dab. Lenkija) vienuolynui pagamintas apeiginių indų komplektas, datuotas 1541 m., laikytinas pirmuoju žinomu dirbiniu, pažymėtu vietinio auksakalio ženklu Lietuvos teritorijoje. Iki pat XV a. meno kūrinio autorystė nebuvo veiksnys, nusakantis kūrinio vertę. Tik vėliau vis labiau imta domėtis ir vertinti kūrybos procesą, patį autorių.
Iš tiesų, su pagonybės atsitraukimu nyko baltiškieji papuošalai iš paprasto ir pasidabruoto žalvario, sidabro. Plintantys europietiški drabužiai, dažniausiai puošti siuvinėjimu, palaipsniui išstūmė antkakles, apyrankes, smeigtus. Juos keitė vakarietiška juvelyrika, dekoruota raižyba, granuliavimu, filigranu. Visų epochų juvelyrikos tendencijas galima įžvelgti Vido Bizausko autorinėje kūryboje. Jo kurti žiedai, auskarai, segės, pakabučiai, koljė, apyrankės kartais pasižymi dar senovės graikams būdingomis formomis, juvelyriniu asketizmu, kartais sužiba senovės Romoje mėgtomis brangakmenių mozaikomis. Improvizuoja kurdamas prabangius masyvius senųjų aristokratų papuošalus, nusagstytus akmenimis, Renesanso metu madingus perlų vėrinius. Dalis medalionų, pakabučių dvelkia bizantiškais turtais bei granatų ir rubinų prabanga, kad žiūrinčiajam net gniaužia kvapą. Kurti modernūs papuošalai su titanu perkelia į kosmoso erdves.
Matydamas V. Bizausko kūrinius instinktyviai jauti, kaip gamtos sukurtas gintaras ar perlas pats pakužda autoriui savo norus: kokio aptaiso ir kokių akmenėlių – kaimynų pageidautų. O kartais regi, kaip atsiranda aiškios, geometrinės formos, jungtys, lyg iš filmų apie ateitį atklydusios konstrukcijos. Tada iš tiesų supranti, kad žmogus gimęs po Dvynių ženklu: iki šiol jame grumiasi du pradai - racionalusis matematinis ir meniškasis jautrusis. Taip ir kūriniuose dažnai susitinka griežtos lakoniškos metalo plastikos formos ir spontaniška brangiųjų akmenų tapyba. V. Bizausko juvelyrika kartais žiūri į žmogų vaiskiomis mėlynomis safyrų, kartais drumstai girtomis topazų akimis. O kartais atsiveria deimantų akivarais, vis traukiančiais į skirtingas gelmes. Saviraiškos būdais pasirinktos technikos – liejimas, kalinėjimas, gaubimas bei graviravimas ir puošybos įvairovė. Skirtingomis technikomis sukurti kūrinių paviršiai žavi ne tik akis – juos malonu, gera liesti. Rankas jie stebina miniatiūriniais reljefo pokyčiais – naudodamas mikroskopą kūrėjas juos išraižo tarsi papiliarinėmis linijomis. Šio menininko sukurta juvelyrika niekada nebus tik prabangus fetišas. Daugeliui žmonių neužtenka papuošalų, kaip statuso demonstravimo priemonės. Atsiradusį poreikį gero dizaino ir kokybės juvelyrikai, kuri taptų saviraiškos priemone, puikiai patenkina V. Bizauskas. Jo sukurti papuošalai tikrą savo gyvenimą pradeda jungtyje su juos dėvinčiais žmonėmis. Jie tarsi įsivaikinami.
Vidas Bizauskas, sukūręs tikrai daug įspūdingų juvelyrikos darbų, dalyvavęs daugelyje parodų, savo ištikimus gerbėjus retai lepina autorinėmis parodomis. Ši paroda jo parodografijoje bus tryliktoji. Pasak Virgilijaus Poviliūno, salos pilis Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio valia turėjusi tapti jo sosto vieta, kurioje būtų jo iždas ir insignijos. Pilies buvusios iždinės patalpose įrengtą nuolat veikiančią monetų lobių ekspoziciją harmoningai papildys šiuolaikinės auksakalystės paroda. Ji taip pat pratęsia senąsias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicijas, kai pilyje saugomą iždą sudarė ne tik to meto apyvartiniai pinigai, bet ir meno dirbiniai, tauriųjų metalų papuošalai, stalo indai, ginklai. Prasidedant vasarai ši paroda, verta garsiausių pasaulio muziejų ekspozicijų, mėnesį džiugins Trakų istorijos muziejaus lankytojus.
V. Bizausko kūriniai tarsi nužymi Lietuvos juvelyrikos kelią nuo viduramžių iki mūsų dienų. Klaipėdos miesto apdovanojimą už ypatingus nuopelnus kultūrai ir menui – aukso žiedą su briliantais, atrasto miesto piliavietėje, dabar Pilies muziejuje akylai saugomo renesansinio žiedo pavyzdžiu, taip pat atkūrė Vidas Bizauskas. Auksakalys yra sukūręs regalijų miestų merams ir universitetų rektoriams, garbės ženklų, ženklelių bei daug kitų įvairių apdovanojimų. Bet tai jau visai kita istorija...
Alvyga Zmejevskienė
Gegužės 16 d., penktadienį, 17 val. Trakų salos pilyje atidaroma menininko Vido Bizausko paroda „Reikėjo vakar”. Klaipėdos publikai gerai žinomas auksakalys bei grafikas V. Bizauskas (g. 1961 m.) dar menkai pažįstamas Trakų istorijos muziejaus lankytojams. Kelis jo grafikos darbus buvo galima išvysti 2014 m. vasario 4 - kovo 4 d. Trakų salos pilyje veikusioje uostamiesčio apskrities menininkų parodoje. Šį kartą Trakų istorijos muziejaus ir Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos drauge organizuotoje autorinėje kūrėjo parodoje – originali autorinė juvelyrika.
„Ar salos pilis – tinkama vieta juvelyrikai eksponuoti?“ – klausiu Trakų istorijos muziejaus direktoriaus Virgilijaus Poviliūno.
„Dažnam maga sužinoti, kaip atrodė pirmasis žmogaus pagamintas papuošalas. Ar tai buvo žvėries iltis, ar kažkuo patraukęs dėmesį akmuo ar medžio gabalėlis, pakabintas ant odinės virvelės. Tikėtina, kad tokie pirmieji papuošalai turėjo magišką, kartais liturginę paskirtį“, – pasakoja Trakų istorijos muziejaus direktorius V. Poviliūnas. „Žmonija tobulėjo, keitėsi visuomenė, keitėsi ir jos estetinis supratimas. Papuošalai, praradę savo burtininkiškąją funkciją, įgijo naujas vertes – socialinio statuso demonstravimo ir dekoratyvinę. Mano nuomone, laiko paliestos istorinės erdvės auksakalystės parodoms – išties tinkama vieta“.
1495 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras patvirtino pirmąją privilegiją Vilniaus auksakaliams ir cecho statutą. Šis faktas įrodo, kad jau viduramžiais Lietuvoje vyko konkurencija tarp auksakalių, privertusi juos jungtis į bendrijas ir užtikrinti kokybiškų dirbinių gamybą. Vilniaus auksakalio Jurgio Bremo Supraslio (dab. Lenkija) vienuolynui pagamintas apeiginių indų komplektas, datuotas 1541 m., laikytinas pirmuoju žinomu dirbiniu, pažymėtu vietinio auksakalio ženklu Lietuvos teritorijoje. Iki pat XV a. meno kūrinio autorystė nebuvo veiksnys, nusakantis kūrinio vertę. Tik vėliau vis labiau imta domėtis ir vertinti kūrybos procesą, patį autorių.
Iš tiesų, su pagonybės atsitraukimu nyko baltiškieji papuošalai iš paprasto ir pasidabruoto žalvario, sidabro. Plintantys europietiški drabužiai, dažniausiai puošti siuvinėjimu, palaipsniui išstūmė antkakles, apyrankes, smeigtus. Juos keitė vakarietiška juvelyrika, dekoruota raižyba, granuliavimu, filigranu. Visų epochų juvelyrikos tendencijas galima įžvelgti Vido Bizausko autorinėje kūryboje. Jo kurti žiedai, auskarai, segės, pakabučiai, koljė, apyrankės kartais pasižymi dar senovės graikams būdingomis formomis, juvelyriniu asketizmu, kartais sužiba senovės Romoje mėgtomis brangakmenių mozaikomis. Improvizuoja kurdamas prabangius masyvius senųjų aristokratų papuošalus, nusagstytus akmenimis, Renesanso metu madingus perlų vėrinius. Dalis medalionų, pakabučių dvelkia bizantiškais turtais bei granatų ir rubinų prabanga, kad žiūrinčiajam net gniaužia kvapą. Kurti modernūs papuošalai su titanu perkelia į kosmoso erdves.
Matydamas V. Bizausko kūrinius instinktyviai jauti, kaip gamtos sukurtas gintaras ar perlas pats pakužda autoriui savo norus: kokio aptaiso ir kokių akmenėlių – kaimynų pageidautų. O kartais regi, kaip atsiranda aiškios, geometrinės formos, jungtys, lyg iš filmų apie ateitį atklydusios konstrukcijos. Tada iš tiesų supranti, kad žmogus gimęs po Dvynių ženklu: iki šiol jame grumiasi du pradai - racionalusis matematinis ir meniškasis jautrusis. Taip ir kūriniuose dažnai susitinka griežtos lakoniškos metalo plastikos formos ir spontaniška brangiųjų akmenų tapyba. V. Bizausko juvelyrika kartais žiūri į žmogų vaiskiomis mėlynomis safyrų, kartais drumstai girtomis topazų akimis. O kartais atsiveria deimantų akivarais, vis traukiančiais į skirtingas gelmes. Saviraiškos būdais pasirinktos technikos – liejimas, kalinėjimas, gaubimas bei graviravimas ir puošybos įvairovė. Skirtingomis technikomis sukurti kūrinių paviršiai žavi ne tik akis – juos malonu, gera liesti. Rankas jie stebina miniatiūriniais reljefo pokyčiais – naudodamas mikroskopą kūrėjas juos išraižo tarsi papiliarinėmis linijomis. Šio menininko sukurta juvelyrika niekada nebus tik prabangus fetišas. Daugeliui žmonių neužtenka papuošalų, kaip statuso demonstravimo priemonės. Atsiradusį poreikį gero dizaino ir kokybės juvelyrikai, kuri taptų saviraiškos priemone, puikiai patenkina V. Bizauskas. Jo sukurti papuošalai tikrą savo gyvenimą pradeda jungtyje su juos dėvinčiais žmonėmis. Jie tarsi įsivaikinami.
Vidas Bizauskas, sukūręs tikrai daug įspūdingų juvelyrikos darbų, dalyvavęs daugelyje parodų, savo ištikimus gerbėjus retai lepina autorinėmis parodomis. Ši paroda jo parodografijoje bus tryliktoji. Pasak Virgilijaus Poviliūno, salos pilis Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio valia turėjusi tapti jo sosto vieta, kurioje būtų jo iždas ir insignijos. Pilies buvusios iždinės patalpose įrengtą nuolat veikiančią monetų lobių ekspoziciją harmoningai papildys šiuolaikinės auksakalystės paroda. Ji taip pat pratęsia senąsias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicijas, kai pilyje saugomą iždą sudarė ne tik to meto apyvartiniai pinigai, bet ir meno dirbiniai, tauriųjų metalų papuošalai, stalo indai, ginklai. Prasidedant vasarai ši paroda, verta garsiausių pasaulio muziejų ekspozicijų, mėnesį džiugins Trakų istorijos muziejaus lankytojus.
V. Bizausko kūriniai tarsi nužymi Lietuvos juvelyrikos kelią nuo viduramžių iki mūsų dienų. Klaipėdos miesto apdovanojimą už ypatingus nuopelnus kultūrai ir menui – aukso žiedą su briliantais, atrasto miesto piliavietėje, dabar Pilies muziejuje akylai saugomo renesansinio žiedo pavyzdžiu, taip pat atkūrė Vidas Bizauskas. Auksakalys yra sukūręs regalijų miestų merams ir universitetų rektoriams, garbės ženklų, ženklelių bei daug kitų įvairių apdovanojimų. Bet tai jau visai kita istorija...
