Viktorija Steniulytė

Lentvario geležinkelio stotis, pastatyta 1862 metais – iki šių dienų yra vienas svarbiausių miesto objektų. Šiemet istoriniame pastate duris atvėrė meno erdvė „Lokomotif“, įkurta ir puoselėjama dviejų kūrėjų: Mildos Dainovskytės ir Lauryno Skeisgielos. Kuo ši erdvė ypatinga ir ką galima pamatyti Lentvaryje, kalbamės su projekto autoriais – Milda ir Laurynu.

Papasakokite „Galvės“ skaitytojams, kaip kilo idėja pradėti projektą „Lokomotif“?

M.D. „Lokomotif“ – tai kuratorinis duetas, šiuo metu veikiantis Lentvario mieste. Vykdome ne vieną projektą: tai parodų bei edukacijų kuravimas, tyrimai susiję su regionų kultūros politika, asmeninė kūryba. Su Laurynu metus drauge darbavomės vienoje Vilniaus projektų erdvių, matydami ką norėtume keisti ir ką norėtume pasakyti, susivienijome tolimesnėms vizijoms. Tuo tarpu Lentvaris mano akiratyje buvęs senai (pati čia užaugau) – prigijo mums abiem, turintiems skirtingas patirtis profesiniame lauke, tačiau panašius įsivaizdavimus kas iš to galėtų gimti.

L.S.  Pati pirmoji kilusi idėja – įsirengti studiją. Netrukus, plėtodami galimų veiklų idėjas supratome – norime, kad ši erdvė būtų atvira. Vertiname tai, jog esame labai specifinėje vietoje, taip gimė ir „Lokomotif“ pavadinimas kaip – vietos motyvas.

Kodėl pasirinkote būtent Lentvarį idėjos įgyvendinimui?

M.D. Mano santykis su šiuo miestu labai asmeniškas. Tai mano močiutės namai, pirmoji mokykla ir prabėgusios paauglystės vasaros. Tam tikru gyvenimo etapu atsitraukiau ir sugrįžau čia su nauju įkvėpimu, pamačiau viską kitomis akimis. Miestas nutolęs vos keliasdešimt kilometrų nuo sostinės daugelį metų gūdžiai alsuoja. Lentvaris kupinas istorinės atminties ir pasakojimų, neištyrinėtų vietų, deja – taip ir liko daugelio neatrastas. Dabar matau, kad sustoję šio miesto kultūrinės raidos procesai yra įtakoti kompleksiškų priežasčių: ekonominių, o ypač periferiškumo – satelitinio miesto statusas neapleidžia jo iki šiol. Trečius metus kuruojamos parodos istorinėse Lentvario garvežių dirbtuvėse – „Depas/Depot“, parodė, kad šis miestas traukia ir stebina, tik turime sukurti aplinkybes. Mažesnis dėmesys šios vietos identiteto kūrimui, mano požiūriu – didžiausia spraga, taip ir neleidusi miestui išaugti 90’ųjų rūbo. Vienas iš pastarųjų „Lokomotif“ projektų „Sėkmės sausainiai“ kvestionuoja šį klausimą. Kokia kultūros politikos strategija nubraižyta šiam miestui? Kaip galime prisidėti prie jos formavimo? Kaip į šiuos procesus įtraukti bendruomenę ir diskutuoti su regiono „šeimininkais“ sėdinčiais už fanieruotų stalviršių. Apie tai diskutuojame laužydami „sėkmės sausainėlius“ ir vietoje sėkmės palinkėjimų iš jų traukiame užuominas apie miesto kultūros fortūną.

L.S. Iki „Lokomotif“ sukūrimo pradžios su Lentvariu neturėjau beveik jokio ryšio, tačiau esu užaugęs panašaus dydžio miestelyje, Šakių ir Kauno rajonų sankirtoje. Vėliau mokiausi Šakių „Žiburio“ gimnazijoje – pirmąsias meno renginių organizavimo veiklas pradėjau dar 10-11 klasėje. Taigi problemos ir temos kuriomis gyvena Lentvaris man nėra svetimos, netgi labai pažįstamos. Lentvarį savo vaizduotėje matau kaip nešlifuotą kristalą. Jis pats yra labai įdomus savaime – turi daug sluoksnių, aštrių briaunų ir keistų detalių. Kita jo savybė – jis puikiai laužią šviesą. Būdamas čia, gali visai kitaip pamatyti vietą iš kurios atvažiavai.

Kaip paskirstote darbus veikdami dviese?

M.D. Kaip jau minėjau, mūsų patirtys nėra vienodos. Tad ir veikdami duetu imamės to, kad vienas kitam padėtume numatytus planus išpildyti kuo efektyviau. Taigi vadybos ir komunikacijos dažniau imuosi aš, o kartais tenka vaidmenimis ir apsikeisti. Tačiau formuodami turinį veikiame išvien. Tai labai gyvas procesas, kiekvienoje mūsų darbo dienoje telpa ir „Lokomotif“, neretai ir uždominuoja.

L.S. Kaip kuratorinis duetas esame dar labai švieži – veiklą pradėjome 2019 metų pradžioje. Darbdami tokioje mažoje komandoje privalome būti dinamiški. Dažniausiai diena arba prasideda arba pasibaigia su „Lokomotif“ veikla. Kaip Milda ir minėjo – mūsų ankstesnės patirtys yra kiek skirtingos. Tai leidžia tam tikras užduotis atliktis kur kas efektyviau, tačiau bendra rūpestis šiuo projektu – mūsų abiejų atsakomybė.

Koks šio projekto tikslas?

M.D. Kalbant apie projektų įgyvendinimą Lentvario mieste, tikslas – sukurti terpę, kuri padėtų atrasti naujas perspektyvas tiek vietiniams, tiek miesto lankytojams. Siekiame tęstinumo, vienokia ar kitokia forma stengsimės tai išlaikyti, nes tik tai gali padėti suformuoti savo auditoriją ir įtaką šios vietos identitetui. Tačiau esame priklausomi nuo ekonominio neprognozuotumo, gali tekti ieškotis naujų patalpų parodoms ir susitikimams, projektai finansuojami tik metams, tai taip pat daro įtaką nepastovumui.

Kokiai auditorijai skirta „Lokomotif“ erdvė ir renginiai?

M.D. „Lokomotif“ kuruojama erdvė Lentvaryje atvira visiems: tiek įgudusiam meno vartotojui tiek smalsiam praeiviui. Sulaukiame lankytojų iš pačių įvairiausių miestų ir šalių, tačiau labiausiai siekiame pritraukti vietinius, tad tikimės, kad mūsų formuojamas turinys sudomina tuos kuriems ir dedikuojame daugiausia istorijų. Mūsų erdvėse dažnai skamba muzika, o parodų atidarymai įprastai neapsunkinami formaliomis kalbomis, tad laukiame visų norinčių praleisti laiką drauge, pabendrauti, ar atvirkščiai – netrukdomai patyrinėti kūrinius.

L.S. Manau, jog sugebėjimas pritraukti skirtingą auditoriją yra viena iš mūsų stiprybių. Kaip ir minėjo Milda, vietinių gyventojų įtraukimas yra mūsų prioritetas, tačiau svečių sulaukiame iš skirtingų pasaulio šalių, jau turėjome lankytojų ir Japonijos, Kanados, Niujorko, Pietų Korėjos, Didžiosios Britanijos, Austrijos, Olandijos, Turkijos, Latvijos. Už tai turėtume padėkoti ir Lietuvos kultūros institutui ir rezidencijų bei alternatyvios edukacijos centrui Rupert.

Milda, Lentvaris – Jūsų gimtasis miestas. Kaip, Jūsų akimis šis miestas pasikeitė nuo tada, kai buvote vaikas, iki šių dienų?

M.D. Lentvaris man – būsena. Galvodama apie tai suprantu, kad viskas, kas siejasi su šiomis vietomis, mano viduje  – nesikeičia. Keičiasi tik miesto rūbas, transformuojamas jo kiautas, dygsta ar atvirkščiai – nyksta pastatai, mano vaikystės kiemas visiškai subyrėjęs ir niekada nebebus toks kokiame užaugau. Tai tik išorė. Tuo tarpu Lentvario nuotaika ir kvapas išlikę tie patys, tokie kokie pažįstami man. Žvelgiant be sentimentų, miesto raida – labai lėta, Lentvaris vis dar nedrąsiai „įsispraudęs“ tarp centralizuotų taškų. Norėčiau, kad jo „charizma“ būtų atskleista, formuotųsi stipri bendruomenė, kurtųsi įdomūs verslai.

Laurynai, kokia Jūsų, kaip neseniai į Lentvario kultūrinį gyvenimą įsiliejusio žmogaus, vizija šiam miestui? Kaip Lentvaris galėtų keistis per artimiausius 10 metų? Milda, jei turite minčių apie miesto viziją, pasidalinkite ir Jūs.

L.S. Manau, jog Lentvarį pažins ir pamėgs žymiai daugiau žmonių, tam yra visos sąlygos. Jau dabar, veikdami tik pusę metų, pastebėjome, kaip patraukli miestelio geografinė vieta bei įkvepianti istorija kuria terpę palankią kurti ir burtis. Tai yra mano dabartinė nuojauta, susiformavusi per kelių pastarųjų mėnesių laikotarpį. Visgi, istorinė miestelio gyvybingumo kreivė, veikiama pasaulinių įvykių, nuolatos svyravo. Kuruodami parodą „2 0 9 0“ stengiamės rinkti būtent skirtingas žmonių nuojautas, miestelį patyrusių įvairiuose laiko ir erdvės kontekstuose.

M.D. Lentvaris mano akimis turi du polius: romantišką, kurortinio miesto dvasią ir triukšmingo, industrinio pasaulio kvapą. Taip pat, daug įdomių miegančių istorijų kurios laukia būti papasakotos plačiau. Visa tai – puikus turinys kurti miesto mitą ir įvaizdį, muziejų, ar išskirtinių verslo idėjų pagalba. Per 10 metų pasikeisti gali labai daug, arba visiškai nieko, tai priklauso nuo to ar yra kam tie būsimi pokyčiai rūpi, valdžios vizionieriškumo, bendruomenės aktyvumo, poreikio augti ir būti atviriems.

Praėjo šiek tiek laiko nuo „Lokomotif“ starto. Ar domisi vietos gyventojai  meno erdve? Ar žmonės noriai dalyvauja? Vietos gyventojai – tik stebėtojai, o gal aktyviai įsitraukia į veiklas?

M.D. Mūsų viena didžiausių užduočių – pritraukti vietinę bendruomenę, be galo džiaugiamės kai tai pavyksta. Galbūt naujai iniciatyvai infiltruoti praėjo per mažai laiko, tačiau pastebėjau jog su tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos (LTMKS) pagalba augintas parodos „Depas“ projektas – prigijo vietinių atmintyje. Turiu lojalių lankytojų (šypsosi pašnekovė, – aut.past.)

Įprastai, vietiniai ateina į parodų atidarymus, ekskursijas, lankytojai įsitraukia į pokalbius, nori daugiau sužinoti. O jei kokia paroda sulaukia mažiau vietinių susidomėjimo, žinoma, kaltiname tik save. Komunikacija yra nuoseklus ir sunkus darbas, jei nori teigiamų rezultatų. Mes stengiamės.

L.S. Praktika parodė, jog vietinių žmonių pritraukimas per plakatus ar spaudos pranešimus nėra rezultatyviausias kelias. Smalsuoliai rado mus greitai, tačiau siekdami platesnio lankytojų rato suprantame, jog turime įgauti daugiau pasitikėjimo. Kaip Milda ir minėjo, šis procesas turi vykti jautriai ir negali būti pernelyg skubinamas.

O vietinis jaunimas, ar ateina, ar domisi kultūra? Jei domisi/nesidomi, kaip manote, kodėl, kokios jaunų žmonių aktyvaus domėjimosi/nesidomėjimo kultūra priežastys?

M.D. Vietinis jaunimas po truputį atranda mus, sulaukiame visų amžiaus grupių lankytojų: jaunų šeimų, senjorų, paauglių žinoma rečiau. Jaunimo priartinimas prie parodų lankymo kultūros iššūkiu tampa ne tik regionuose. Galime matyti kaip tai sprendžia didžiausi Lietuvos meno centrai, pasitelkdami įvairius auditorijos masinimo modelius ir programas. Tuo tarpu „Lokomotif“ turi savo būdus: trijų dalių edukacinę programą jaunimui, beje mūsų geriausi draugai – Lentvario globos namų bendruomenė, kurių susidomėjimas mums labai svarbus ir įkvepia.

L.S. Informacijos bei veiklų pasiūla jaunam žmogui yra išties prisodrinta, tad tiesioginis jau suformuotos kultūros diegimas dažnai yra komplikuotas ir ne visai patrauklus. Manau, jog žymiai svarbiau jaunam žmogui yra padėti suprasti, jog jis yra kultūros dalis.

Pasidalinkite, kokios artimiausios parodos laukia galerijoje?

M.D. Šiuo metu ruošiamės grupinei parodai pavadinimu „2 0 9 0“, skelbdami atvirą kvietimą, ypač laukiame vietinių menininkų, institucijų, bendruomenių ir verslininkų, valdžios atstovų pasiūlymų. Tai daugiau nei kvietimas dalyvauti parodoje, tai šaukimas diskusijai apie Lentvario scenarijus: ekonominius, socialinius, ekologinius, ar atvirkščiai – labai asmeniškus.

Rudens sezone kviesime į video meno ir leidinių pristatymus, edukacinius užsiėmimus ir kitokio plauko susitikimus.

Ačiū už pokalbį!