Liepos mėnesį mus pasiekė žinia, kad Lentvariui buvo suteiktas tikslinės teritorijos statusas. Todėl 2014–2020 metais mūsų miestą pasieks 17 milijonų litų investicijų.
Tarsi atėjo seniai, nuo neatmenamų laikų, lauktas politinis pripažinimas, jog Lentvaryje silpnai išvystyta infrastruktūra. Daugelis pradėjo viltingai matyti teigiamus pokyčius Lentvaryje. Neslėpsiu, tarp jų ir aš. Tačiau nesinori paskęsti euforijoje, nes bet kokias investicijas galima panaudoti labai šiaip sau. Skeptikai, kurių mums tikrai netrūksta, ras netolimų pavyzdžių.
Man norisi, kad būsimi finansai būtų kuo efektyviau panaudoti miesto gerovei kurti. Investuojami, o ne įsisavinami. Nepatinka, kai idėjos būna sugalvotos „ant smūgio“, chaotiškai ir be prioritetų. Bet erzina ir prisidengimas daugiapakopėmis situacijos analizėmis, nes įsigilinęs į jas randi abejonių keliančią duomenų atranką, prielaidų ir išvadų formulavimą. Turiu lūkestį, kad šie pinigai bus strategiškai panaudoti kurti ilgalaikę miesto naudą, o ne tik gatvių palopymams. Tikiuosi, jog kiekvienam projektui bus nustatyti siektini ir pamatuotini rezultatai, atliepiantys bendruosius tikslus. Kas atrodo savaime aišku, bet retai nutinka.
Bendra ilgalaikė Lentvario vizija mums pagelbėtų. Tokia, kuri ne tik gražiai gulėtų biurokratiniuose dokumentuose, bet ir įkvėptų bendruomenės narius kartu jos siekti. Jos išsigryninimui pravartu suvokti savo savitumą ir savo kryptį. Kokia gamta mus supa (reljefas, vandenys, augmenija)? Ką vertingo turime? Kokia yra Lentvario tapatybė, kokios jos dalys ir kaip jos papildo viena kitą? Kuo didžiuojasi lentvariečiai? Kas juos liūdina? Kokiu miestu siekiame būti po 10 ar 20 metų? Kviečiu pažiūrėti į Lentvarį ne tik Trakų rajono kontekste, bet pamatyti šį miestą pasaulio žemėlapyje. Kuo jis skiriasi nuo kitų pasaulio miestų? Kuo jis gali būti įdomus pasauliui? Dėl kokių 5 priežasčių japonas, kinas ar britas turėtų norėti čia atvažiuoti? Kas paskatintų žmones įsikurti, užsiimti kūrybine ar ūkine veikla mūsų mieste? Štai didysis Lentvario iššūkis. Atsakius į šiuos klausimus, bus paprasčiau priimti sprendimus dėl investijų. Mano nuomone, vizija turi būti bendruomenės narių produktas, o ne vieno ar kelių asmenų sumanymas. Jei, žinoma, norime tvarios vizijos.
Lentvaris – miestas be veido, kai Lentvario dvaro sodyba su parku yra apleista. Pamąstykite apie Trakus be Salos pilies, Paryžių be Eifelio bokšto, Romą – be Koliziejaus. Šie miestai turėtų ką pasiūlyti svečiams ir be minėtų objektų. O Lentvaris? Sunkiai. Lentvario dvaro sodyba su parku dėl savo meninės ir istorinės vertės yra svarbi ne tik Lentvariui, Lietuvai, bet ir visai Europai. Grafų Tiškevičių šeimos veikla ir Lentvaryje kūręs įžymus prancūzų architektas E. F. Andrė daro mūsų miestą reikšmingą pasaulyje. Šių dalykų nevalia ignoruoti, nes dėl jų esame įdomūs ne tik sau patiems.
Šiuo metu lentvariečiams trūksta to, kuo galėtų didžiuotis ar kas juos vienytų. Lentvario dvaro sodyba su parku galėtų tarnauti kaip miesto simbolis. Būti pasididžiavimo ir teigiamų istorijų šaltinis. Jis padėtų kurti geresnį miesto psichologinį mikroklimatą. Visi pozityvūs pasakojimai apie mūsų miestą paskęsta kriminalinėse istorijose. Girdėjau net tokių „išradingų“ pasakotojų, kurie miesto vardo kilmę kildina iš rusiškų žodžių лень (len) ir воров (vorov), neva tai tinginystės ir vagių miestas. Klaiku. Tai daro stiprią įtaką vietos gyventojų savivertei ir tarpusavio pasitikėjimui. Mieste ir apie miestą vyraujančios istorijos formuoja miestą ir vietinių elgesį.
Išskirtinė gamta yra Lentvario turtas, mano supratimu. Ją vertėtų saugoti ir jos pagrindu kurti savo miesto ateitį. Ji galėtų būti patraukli svečiams. Užsibrėžkime, kokius ekologinius rodiklius norime pasiekti. Faktai rodo, kad vis dėlto tradicinės pramonės aspektu negalime konkuruoti su tokių valstybių kaip Kinijos ar Indijos ekonomika. Lentvario kilimai seniai nebegaminami Lentvaryje, išskyrus itin brangius rankų darbo. Sukurkime sąlygas mūsų mieste steigtis įmonėms, teikiančioms aukštos pridėtinės vertės gaminius, skatinkime inovacijas, ekoprodukciją, natūraliąją mediciną ir maisto pramonę, padėkime vystytis kūrybinėms industrijoms.
Turbūt visiems akivaizdu, jog kultūros paklausa ir pasiūla Lentvaryje netekusi pusiausvyros. Pasak VIII pasaulio lietuvių kūrybinių dirbtuvių „Migruojantys paukščiai“ dalyvio, Lentvaris – kultūrinė juodoji skylė. Kultūriniai įvykiai čia tokie reti arba silpni, jog išnyksta nepadarę didesnio poveikio. Kitose šalyse atlikti tyrimai rodo, kad kultūros nauda gyvenamosios teritorijos žmonių empatiškumui ir bendram žmogiškumui yra didelė. Ten, kur vyksta aktyvus kultūrinis gyvenimas, ir žmonės yra pilietiškesni, aktyviau dalyvauja bendruomenės gyvenime. Kultūros produkciją vartojantys žmonės yra laimingesni, tolerantiškesni ir sąmoningesni. Dalyvavimas kultūriniame gyvenime suteikia galimybes žmonių saviraiškai, stiprina emocinį intelektą. Vietovėse, kur tai išvystyta, įvyksta mažiau savižudybių ir psichinė sveikata geresnė.
Remiantis istoriniais dokumentais, apie 1893 metus Lentvario miesto plėtrą inicijavo Vladislovas Tiškevičius. Sumanė pastatyti miestą šalia geležinkelio stoties, nes susisiekimą laikė didžiuliu privalumu. Nedelsdamas pastatė didelį viešbutį – medinį namą su restoranu, šokių sale, koncertams ir vaidinimams skirta scena. Turtingos žydų šeimos atvykdavo į tą vietą švęsti vestuvių ir kitų švenčių. Pagrindinėje alėjoje, antai Klevų alėjoje, vedančioje iš rūmų į miestelį, augo jaunas pušynėlis, išsvajota vieta vasarnamiams. Netrukus prasidėjo vilų statybos. Prie kiekvieno namo gėlynas, sporto aikštelė, teniso ir kriketo kortas. Miškelio vidury didelė dengta pavėsinė, kurioje savaitgaliais ir švenčių dienomis grodavo orkestras. Tos visos naujovės ir patogumai viliojo gausybę žmonių, atvykstančių sezonui su šeimomis iš Vilniaus, Varšuvos, Rygos, Peterburgo ir kitų vietų.
Lentvaris visada buvo tarpkultūrinis miestas. Jame gali lygiavertiškai gyventi ir kurti skirtingų tautybių žmonės. Mano supratimu, tai stiprybė. Kultūrų įvairovė miestą daro spalvingesnį. Žinoma, ją reguliariai derėtų puoselėti. Ugdyti toleranciją kitokiems.
Miestas, neturintis vientisos idėjos, aiškių tikslų ir nesuprantantis savo išskirtinumų, yra beprasmis miestas, tuščia vieta. Manęs netenkina siekis būti patraukliu Vilniaus priemiesčiu. Jis per mažai veržlus ir per mažai ambicingas. Net jei ir laimi žiurkių lenktynes, vis vien esi žiurkė. Nelabai įkvepia, ką? Noriu, kad Lentvaris taptų kurortiniu miestu su išskirtine kultūrine veikla. Svajoju, jog po 15 metų apie mūsų miestą rašys Lonely Planet kaip apie patrauklią vietą ekoturizmui, kur po E. F. Andrė kurtą Lentvario parką svečius vedžioja interaktyvus gidas su Morgan Freeman balsu. Turistiniuose giduose Lentvaris būtų minimas kaip lėto gyvenimo malonumų bei subtilių patirčių vieta. Noriu, kad po 30 metų į kartą per metus Lentvaryje vykstantį menų festivalį trokštų atvykti garsūs Lietuvos ir pasaulio kūrėjai. Užsuksiu idėjų fontaną čionai. Bijau, kad tie, kuriems kuklumas – dorybė, daugiau neištvers.
Povilo Plūko komentaras
Liepos mėnesį mus pasiekė žinia, kad Lentvariui buvo suteiktas tikslinės teritorijos statusas. Todėl 2014–2020 metais mūsų miestą pasieks 17 milijonų litų investicijų.
Tarsi atėjo seniai, nuo neatmenamų laikų, lauktas politinis pripažinimas, jog Lentvaryje silpnai išvystyta infrastruktūra. Daugelis pradėjo viltingai matyti teigiamus pokyčius Lentvaryje. Neslėpsiu, tarp jų ir aš. Tačiau nesinori paskęsti euforijoje, nes bet kokias investicijas galima panaudoti labai šiaip sau. Skeptikai, kurių mums tikrai netrūksta, ras netolimų pavyzdžių.
Man norisi, kad būsimi finansai būtų kuo efektyviau panaudoti miesto gerovei kurti. Investuojami, o ne įsisavinami. Nepatinka, kai idėjos būna sugalvotos „ant smūgio“, chaotiškai ir be prioritetų. Bet erzina ir prisidengimas daugiapakopėmis situacijos analizėmis, nes įsigilinęs į jas randi abejonių keliančią duomenų atranką, prielaidų ir išvadų formulavimą. Turiu lūkestį, kad šie pinigai bus strategiškai panaudoti kurti ilgalaikę miesto naudą, o ne tik gatvių palopymams. Tikiuosi, jog kiekvienam projektui bus nustatyti siektini ir pamatuotini rezultatai, atliepiantys bendruosius tikslus. Kas atrodo savaime aišku, bet retai nutinka.
Bendra ilgalaikė Lentvario vizija mums pagelbėtų. Tokia, kuri ne tik gražiai gulėtų biurokratiniuose dokumentuose, bet ir įkvėptų bendruomenės narius kartu jos siekti. Jos išsigryninimui pravartu suvokti savo savitumą ir savo kryptį. Kokia gamta mus supa (reljefas, vandenys, augmenija)? Ką vertingo turime? Kokia yra Lentvario tapatybė, kokios jos dalys ir kaip jos papildo viena kitą? Kuo didžiuojasi lentvariečiai? Kas juos liūdina? Kokiu miestu siekiame būti po 10 ar 20 metų? Kviečiu pažiūrėti į Lentvarį ne tik Trakų rajono kontekste, bet pamatyti šį miestą pasaulio žemėlapyje. Kuo jis skiriasi nuo kitų pasaulio miestų? Kuo jis gali būti įdomus pasauliui? Dėl kokių 5 priežasčių japonas, kinas ar britas turėtų norėti čia atvažiuoti? Kas paskatintų žmones įsikurti, užsiimti kūrybine ar ūkine veikla mūsų mieste? Štai didysis Lentvario iššūkis. Atsakius į šiuos klausimus, bus paprasčiau priimti sprendimus dėl investijų. Mano nuomone, vizija turi būti bendruomenės narių produktas, o ne vieno ar kelių asmenų sumanymas. Jei, žinoma, norime tvarios vizijos.
Lentvaris – miestas be veido, kai Lentvario dvaro sodyba su parku yra apleista. Pamąstykite apie Trakus be Salos pilies, Paryžių be Eifelio bokšto, Romą – be Koliziejaus. Šie miestai turėtų ką pasiūlyti svečiams ir be minėtų objektų. O Lentvaris? Sunkiai. Lentvario dvaro sodyba su parku dėl savo meninės ir istorinės vertės yra svarbi ne tik Lentvariui, Lietuvai, bet ir visai Europai. Grafų Tiškevičių šeimos veikla ir Lentvaryje kūręs įžymus prancūzų architektas E. F. Andrė daro mūsų miestą reikšmingą pasaulyje. Šių dalykų nevalia ignoruoti, nes dėl jų esame įdomūs ne tik sau patiems.
Šiuo metu lentvariečiams trūksta to, kuo galėtų didžiuotis ar kas juos vienytų. Lentvario dvaro sodyba su parku galėtų tarnauti kaip miesto simbolis. Būti pasididžiavimo ir teigiamų istorijų šaltinis. Jis padėtų kurti geresnį miesto psichologinį mikroklimatą. Visi pozityvūs pasakojimai apie mūsų miestą paskęsta kriminalinėse istorijose. Girdėjau net tokių „išradingų“ pasakotojų, kurie miesto vardo kilmę kildina iš rusiškų žodžių лень (len) ir воров (vorov), neva tai tinginystės ir vagių miestas. Klaiku. Tai daro stiprią įtaką vietos gyventojų savivertei ir tarpusavio pasitikėjimui. Mieste ir apie miestą vyraujančios istorijos formuoja miestą ir vietinių elgesį.
Išskirtinė gamta yra Lentvario turtas, mano supratimu. Ją vertėtų saugoti ir jos pagrindu kurti savo miesto ateitį. Ji galėtų būti patraukli svečiams. Užsibrėžkime, kokius ekologinius rodiklius norime pasiekti. Faktai rodo, kad vis dėlto tradicinės pramonės aspektu negalime konkuruoti su tokių valstybių kaip Kinijos ar Indijos ekonomika. Lentvario kilimai seniai nebegaminami Lentvaryje, išskyrus itin brangius rankų darbo. Sukurkime sąlygas mūsų mieste steigtis įmonėms, teikiančioms aukštos pridėtinės vertės gaminius, skatinkime inovacijas, ekoprodukciją, natūraliąją mediciną ir maisto pramonę, padėkime vystytis kūrybinėms industrijoms.
Turbūt visiems akivaizdu, jog kultūros paklausa ir pasiūla Lentvaryje netekusi pusiausvyros. Pasak VIII pasaulio lietuvių kūrybinių dirbtuvių „Migruojantys paukščiai“ dalyvio, Lentvaris – kultūrinė juodoji skylė. Kultūriniai įvykiai čia tokie reti arba silpni, jog išnyksta nepadarę didesnio poveikio. Kitose šalyse atlikti tyrimai rodo, kad kultūros nauda gyvenamosios teritorijos žmonių empatiškumui ir bendram žmogiškumui yra didelė. Ten, kur vyksta aktyvus kultūrinis gyvenimas, ir žmonės yra pilietiškesni, aktyviau dalyvauja bendruomenės gyvenime. Kultūros produkciją vartojantys žmonės yra laimingesni, tolerantiškesni ir sąmoningesni. Dalyvavimas kultūriniame gyvenime suteikia galimybes žmonių saviraiškai, stiprina emocinį intelektą. Vietovėse, kur tai išvystyta, įvyksta mažiau savižudybių ir psichinė sveikata geresnė.
Remiantis istoriniais dokumentais, apie 1893 metus Lentvario miesto plėtrą inicijavo Vladislovas Tiškevičius. Sumanė pastatyti miestą šalia geležinkelio stoties, nes susisiekimą laikė didžiuliu privalumu. Nedelsdamas pastatė didelį viešbutį – medinį namą su restoranu, šokių sale, koncertams ir vaidinimams skirta scena. Turtingos žydų šeimos atvykdavo į tą vietą švęsti vestuvių ir kitų švenčių. Pagrindinėje alėjoje, antai Klevų alėjoje, vedančioje iš rūmų į miestelį, augo jaunas pušynėlis, išsvajota vieta vasarnamiams. Netrukus prasidėjo vilų statybos. Prie kiekvieno namo gėlynas, sporto aikštelė, teniso ir kriketo kortas. Miškelio vidury didelė dengta pavėsinė, kurioje savaitgaliais ir švenčių dienomis grodavo orkestras. Tos visos naujovės ir patogumai viliojo gausybę žmonių, atvykstančių sezonui su šeimomis iš Vilniaus, Varšuvos, Rygos, Peterburgo ir kitų vietų.
Lentvaris visada buvo tarpkultūrinis miestas. Jame gali lygiavertiškai gyventi ir kurti skirtingų tautybių žmonės. Mano supratimu, tai stiprybė. Kultūrų įvairovė miestą daro spalvingesnį. Žinoma, ją reguliariai derėtų puoselėti. Ugdyti toleranciją kitokiems.
Miestas, neturintis vientisos idėjos, aiškių tikslų ir nesuprantantis savo išskirtinumų, yra beprasmis miestas, tuščia vieta. Manęs netenkina siekis būti patraukliu Vilniaus priemiesčiu. Jis per mažai veržlus ir per mažai ambicingas. Net jei ir laimi žiurkių lenktynes, vis vien esi žiurkė. Nelabai įkvepia, ką? Noriu, kad Lentvaris taptų kurortiniu miestu su išskirtine kultūrine veikla. Svajoju, jog po 15 metų apie mūsų miestą rašys Lonely Planet kaip apie patrauklią vietą ekoturizmui, kur po E. F. Andrė kurtą Lentvario parką svečius vedžioja interaktyvus gidas su Morgan Freeman balsu. Turistiniuose giduose Lentvaris būtų minimas kaip lėto gyvenimo malonumų bei subtilių patirčių vieta. Noriu, kad po 30 metų į kartą per metus Lentvaryje vykstantį menų festivalį trokštų atvykti garsūs Lietuvos ir pasaulio kūrėjai. Užsuksiu idėjų fontaną čionai. Bijau, kad tie, kuriems kuklumas – dorybė, daugiau neištvers.
Povilo Plūko komentaras
