Mahiro Gamzajevo kalbos, pasakytos Lietuvos karaimų kultūros bendrijos 30-mečio minėjime liepos 12 d. Trakuose, ištrauka [...]
Šis šventinis renginys suteikia dar vieną puikią progą apžvelgti Jūsų bendruomenės nueitą kelią ir pasidžaugti, kad to kelio esama prasmingo ir turiningo, kupino reikšmingų darbų ir praeityje, ir dabar. Šis kelias daugiau kaip 600 metų driekiasi Lietuvos istorijos metraštyje, šalies visuomeninio, kultūrinio ir politinio gyvenimo plotmėse. Šį didingą ir sudėtingą kelią norėčiau pavadinti seniausiu tiurkybės keliu istorinėse Lietuvos žemėse. Per tą laiką šaknimis ir siela įaugote į šią žemę. Jūs, karaimai, kartu su totoriais esate gražios, nepakartojomos tiurkybės salos ne tik Lietuvoje, bet visoje Europoje steigėjai bei fundatoriai. Ir šiandien jūsų turiningos veiklos dėka mūsų valstybėje gyvuoja istorinės tiurkų etninės bendrijos, Europos Sąjungoje pulsuoja seniausios tiurkybės salos gyvenimas, visame Pasaulyje puikiai girdisi iš Lietuvos tiurkiškos etnokultūrinės erdvės sklindantys didingi bei nepamirštami balsai.
Jūsų bendruomenės ilgus amžius besitęsiantis gyvenimas yra tiek turtingas, daugiašakis ir spalvingas, kad aprėpti tą visumą gana sudėtinga. Todėl tik keletą žodžių tarsiu apie paskutinį 30-mečio laikotarpį apimančią Karaimų bendruomenės veiklą ir dviejų jos iškilių veikėjų atliktus svarbius darbus.
1988 m. karaimų bendrijos atkūrimas sutapo su Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo procesais ir įvykiais. Nesu istorikas, bet esu tiesioginis 1988–1991 metų šalies istorijos įvykių dalyvis. Gerai atsimenu, kad Atgimimas ir Sąjūdis paskatino šalies tautines mažumas jungtis į organizacijas. Vykstančių esminių visuomenės pasikeitimų salygomis buvo įkurta ir Lietuvos karaimų kultūros bendrija, o daktarė Halina Kobeckaitė išrinkta jos pirmininke. Šis įvykis Lietuvos karaimams turėjo ir tebeturi didelę svarbą.
Tačiau lygiagrečiai Jūsų bendrijos pirmininkės asmenybė ženkliai įtakojo visuomeninius ir politinius procesus mūsų daugiatautėje atgimstančios Lietuvai visuomenėje. Halina Kobeckaitė yra viena iš aktyviausių Lietuvos tautinio atgimimo procesų iniciatorė tautinių mažumų gretose, 1988-1990 m. Sąjūdžio Seimo, Sąjūdžio Vilniaus miesto tarybos narė. Tuomet Sąjūdžio Tautinės politikos nuostatuose buvo įtvirtintas Lietuvos tautinių bendrijų sambūvio pobūdis, tautinių klausimų sprendimo principai ir tautinės saviraiškos garantijos. Šių nuostatų rengime dalyvavo ir Karaimų bendrijos pirmininkė.
Tačiau Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo kelias nebuvo rožėmis klotas. Laikmetis buvo sudėtingas, greta vyko ir prieštaringi procesai. Atsižvelgdamas į tai 1989 m. lapkričio mėnesį buvo priimtas Pilietybės įstatymas, kuris pritaikius vadinamąjį nulinį pilietybės įgijimo variantą, visiems nuolatiniams gyventojams suteikė lygias teises, tų pačių metų lapkričio 23 d. buvo priimtas Tautinių mažumų įstatymas. Rengiant ir priimant šiuos įstatymus gerbiama H.Kobeckaite taip pat įnešė matomą įndėlį.
Tautinių mažumų įstatymas savo dvasia atitiko demokratinių valstybių tradicijas ir suvaidino svarbų vaidmenį konsoliduojant visuomenę sudėtingu istorinių lūžių laikotarpiu, atliko reikšmingą vaidmenį sutelkiant šalies etnines mažumas Lietuvos valstybingumo atkūrimo darbams. Šio įstatymo pagrindu prie LR Vyriausybės buvo įkurta speciali institucija - Tautybių departamentas, kurio pirmąja generaline direktore buvo paskirta karaimė H.Kobeckaite. Ji aktyviai dalyvavo formuojant ir vykdant modernią valstybinę tautybių politiką. Iš esmės tuomet ji buvo Lietuvos valstybės tautybių politikos viena iš varomosios jėgos šaltinių. Ji – viena iš tų asmenybių, kuriose pati prigimtis užkodavo laisvės ir humanistinių vertybių, tautinės bei religinės santarvės, kultūrų dialogo geną, kuris atmeta melą ir savanaudiškumą.
Gerbiamieji,
Lietuvos kultūros šaknys daugiatautės valstybės istorijoje jau nuo didžiųjų kunigaikščių laikų maitinamos lietuvių, rusėnų, lenkų, žydų, gudų, ukrainiečių, rusų ir kitų Lietuvos tautų, taip pat karaimų bei totorių etninių grupių religinio bei kultūrinio savitumo. Kalba yra kultūros pagrindų pagrindas. Taigi, noriu pasidalinti keliais apmąstymais apie karaimų kalbos renesansą, prasidėjusį Jūsų Bendrijos atkūrimo laikais.
Šiame kontekste noriu prisiminti dar vieną iškilią Lietuvos karaimų bendruomenės asmenybę, karaimų atgimimo veikėją, vyriausiąjį dvasininką Mykolą Firkovičių. Su Juo gana artimai bendrauti pradėjome, kai Lietuvoje prasidėjo atgimimo procesai. Bendraudavome šiltai, draugiškai, tačiau ypatingą pasitenkinimą teikdavo pokalbiai, kai jis kalbėdavo savo gimtąja karaimų, o aš – azerbaidžaniečių kalba, ir neblogai suprasdavome vienas kitą, nes ir karaimų, ir azerų kalba priklauso tai pačiai tiurkų kalbų šeimai. Ir kur tik mes susitikdavome, ar Vilniaus senamiesčio skersgatviuose, ar senajame Lietuvos karaimų lopšyje – Trakuose, mudu su malonumu bendravimą pradėdavome savo gimtosiomis kalbomis. Šiek tiek vėliau mūsų pokalbiai ir bendravimas peraugo tiesiogine šio žodžio prasme į lyginamosios kalbotyros užsiėmimus. Jam būdavo be galo svarbu ir įdomu sužinoti, kaip vienas ar kitas karaimų kalbos žodis ar sakinys skamba kitomis giminingomis kalbomis – turkų, azerbaidžaniečių, gagaūzų, turkmenų ar uzbekų.
Kai mokiausi Baku universiteto filologijos fakultete, man teko gilintis į tiurkologijos pagrindus, studijuoti tiurkų kalbų lyginamąją kalbotyrą. Todėl šia prasme šiek tiek lengviau galėdavau dalyvauti diskusijose. Jį ypač domino Baku universiteto profesoriaus Farhado Zeinalovo monografija „Tiurkologijos pagrindai“, kurios autorius tyrinėja ir karaimų kalbą.
Kuomet Mykolas Firkovičius rašė savo knygą „Mien karajče uirianiam“ ar sudarinėjo eilėraščių rinkinį „Карай йырлары“ bei kitas knygas, jis gana dažnai man skaitydavo šių veikalų ištraukas. Dažnai su juo diskutuodavome apie karaimų folklorą, ypač apie patarles ir priežodžius – Ata siozliari - ir jų atitikmenį kitose tiurkų kalbose. Nemažai iš jo sužinojau apie materialiąją karaimų kultūrą, šeimos apeigas, religines tradicijas, literatūrinį karaimų palikimą ir kitus svarbius karaimų tautinio identiteto išsaugojimo faktus. Vėliau jis man kilniaširdiškai padovanojo audio kasetę, į kurią buvo įrašęs Lietuvos karaimų liturgines ir kitas giesmes. Daug įdomių dalykų jis man papasakojo apie įžymų karaimų veikėją ir vyriausiąjį dvasininką Chadži Seraja Chan Šapšalą, jo ryšius su Azerbaidžanu, bei apie įžymų karaimų kilmės tiurkologą Ananjaszą Zajączkowskį, kuris tyrinėjo ir azerbaidžaniečių kalbą.
Taigi, Mykolas Firkovičius man paliko gilų ir gražų prisiminimą visų pirma kaip karaimų kalbos puoselėtojas. Jo meilė ir pagarba karaimų kalbai buvo peraugę į tam tikrą kultą. Jis į kalbą žiūrėjo kaip į šventą dalyką, kaip į brangiausią karaimų protėvių palikimą. Jo kalbose karaimiškas žodis suskambėjo aiškiai, garsiai, plačiai, puikiomis stilistinėmis formomis. Tai buvo karaimų kalbos manifestas. Manau, kad Mykolas Firkovičius savo reikšmingais darbais naujausiame Lietuvos karaimų istorijos laikotarpyje karaimų kalbai tarsi kūrė paminklą. Ir mano atmintyje jis visada liks kaip vienas iš pagrindinių šio paminklo architektų ir puikus žmogus.
Užbaigdamas karaimų kalbos puoselėjimo temą, noriu jums priminti žinomo Lenkijos tiurkologo profesoriaus Tadeušo Kovalskio teiginį, kad „...per amžius išsaugota karaimų kalba – tai tarsi mažas inkliuzas gintare“. Gintaras – mūsų Lietuvos simbolis. Šiandien galiu drąsiai teigti, jog Lietuvos karaimų kalba, kultūra nėra tik sustingę jame inkliuzai. Karaimų bendruomenė Lietuvoje gyva ir su pasididžiavimu galima teigti, kad, būdami labai negausūs ir visada gyvendami tarp netiurkiškų tautų, tačiau sutardami su jomis, būdami lojalūs valstybėms, kurių teritorijoje gyvena, sugebėjo per ilgus amžius išsaugoti savo kalbą, tautinę tapatybę, tradicijas ir papročius [...].
Bernardinai.lt
Mahiro Gamzajevo kalbos, pasakytos Lietuvos karaimų kultūros bendrijos 30-mečio minėjime liepos 12 d. Trakuose, ištrauka [...]
Šis šventinis renginys suteikia dar vieną puikią progą apžvelgti Jūsų bendruomenės nueitą kelią ir pasidžaugti, kad to kelio esama prasmingo ir turiningo, kupino reikšmingų darbų ir praeityje, ir dabar. Šis kelias daugiau kaip 600 metų driekiasi Lietuvos istorijos metraštyje, šalies visuomeninio, kultūrinio ir politinio gyvenimo plotmėse. Šį didingą ir sudėtingą kelią norėčiau pavadinti seniausiu tiurkybės keliu istorinėse Lietuvos žemėse. Per tą laiką šaknimis ir siela įaugote į šią žemę. Jūs, karaimai, kartu su totoriais esate gražios, nepakartojomos tiurkybės salos ne tik Lietuvoje, bet visoje Europoje steigėjai bei fundatoriai. Ir šiandien jūsų turiningos veiklos dėka mūsų valstybėje gyvuoja istorinės tiurkų etninės bendrijos, Europos Sąjungoje pulsuoja seniausios tiurkybės salos gyvenimas, visame Pasaulyje puikiai girdisi iš Lietuvos tiurkiškos etnokultūrinės erdvės sklindantys didingi bei nepamirštami balsai.
Jūsų bendruomenės ilgus amžius besitęsiantis gyvenimas yra tiek turtingas, daugiašakis ir spalvingas, kad aprėpti tą visumą gana sudėtinga. Todėl tik keletą žodžių tarsiu apie paskutinį 30-mečio laikotarpį apimančią Karaimų bendruomenės veiklą ir dviejų jos iškilių veikėjų atliktus svarbius darbus.
1988 m. karaimų bendrijos atkūrimas sutapo su Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo procesais ir įvykiais. Nesu istorikas, bet esu tiesioginis 1988–1991 metų šalies istorijos įvykių dalyvis. Gerai atsimenu, kad Atgimimas ir Sąjūdis paskatino šalies tautines mažumas jungtis į organizacijas. Vykstančių esminių visuomenės pasikeitimų salygomis buvo įkurta ir Lietuvos karaimų kultūros bendrija, o daktarė Halina Kobeckaitė išrinkta jos pirmininke. Šis įvykis Lietuvos karaimams turėjo ir tebeturi didelę svarbą.
Tačiau lygiagrečiai Jūsų bendrijos pirmininkės asmenybė ženkliai įtakojo visuomeninius ir politinius procesus mūsų daugiatautėje atgimstančios Lietuvai visuomenėje. Halina Kobeckaitė yra viena iš aktyviausių Lietuvos tautinio atgimimo procesų iniciatorė tautinių mažumų gretose, 1988-1990 m. Sąjūdžio Seimo, Sąjūdžio Vilniaus miesto tarybos narė. Tuomet Sąjūdžio Tautinės politikos nuostatuose buvo įtvirtintas Lietuvos tautinių bendrijų sambūvio pobūdis, tautinių klausimų sprendimo principai ir tautinės saviraiškos garantijos. Šių nuostatų rengime dalyvavo ir Karaimų bendrijos pirmininkė.
Tačiau Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo kelias nebuvo rožėmis klotas. Laikmetis buvo sudėtingas, greta vyko ir prieštaringi procesai. Atsižvelgdamas į tai 1989 m. lapkričio mėnesį buvo priimtas Pilietybės įstatymas, kuris pritaikius vadinamąjį nulinį pilietybės įgijimo variantą, visiems nuolatiniams gyventojams suteikė lygias teises, tų pačių metų lapkričio 23 d. buvo priimtas Tautinių mažumų įstatymas. Rengiant ir priimant šiuos įstatymus gerbiama H.Kobeckaite taip pat įnešė matomą įndėlį.
Tautinių mažumų įstatymas savo dvasia atitiko demokratinių valstybių tradicijas ir suvaidino svarbų vaidmenį konsoliduojant visuomenę sudėtingu istorinių lūžių laikotarpiu, atliko reikšmingą vaidmenį sutelkiant šalies etnines mažumas Lietuvos valstybingumo atkūrimo darbams. Šio įstatymo pagrindu prie LR Vyriausybės buvo įkurta speciali institucija - Tautybių departamentas, kurio pirmąja generaline direktore buvo paskirta karaimė H.Kobeckaite. Ji aktyviai dalyvavo formuojant ir vykdant modernią valstybinę tautybių politiką. Iš esmės tuomet ji buvo Lietuvos valstybės tautybių politikos viena iš varomosios jėgos šaltinių. Ji – viena iš tų asmenybių, kuriose pati prigimtis užkodavo laisvės ir humanistinių vertybių, tautinės bei religinės santarvės, kultūrų dialogo geną, kuris atmeta melą ir savanaudiškumą.
Gerbiamieji,
Lietuvos kultūros šaknys daugiatautės valstybės istorijoje jau nuo didžiųjų kunigaikščių laikų maitinamos lietuvių, rusėnų, lenkų, žydų, gudų, ukrainiečių, rusų ir kitų Lietuvos tautų, taip pat karaimų bei totorių etninių grupių religinio bei kultūrinio savitumo. Kalba yra kultūros pagrindų pagrindas. Taigi, noriu pasidalinti keliais apmąstymais apie karaimų kalbos renesansą, prasidėjusį Jūsų Bendrijos atkūrimo laikais.
Šiame kontekste noriu prisiminti dar vieną iškilią Lietuvos karaimų bendruomenės asmenybę, karaimų atgimimo veikėją, vyriausiąjį dvasininką Mykolą Firkovičių. Su Juo gana artimai bendrauti pradėjome, kai Lietuvoje prasidėjo atgimimo procesai. Bendraudavome šiltai, draugiškai, tačiau ypatingą pasitenkinimą teikdavo pokalbiai, kai jis kalbėdavo savo gimtąja karaimų, o aš – azerbaidžaniečių kalba, ir neblogai suprasdavome vienas kitą, nes ir karaimų, ir azerų kalba priklauso tai pačiai tiurkų kalbų šeimai. Ir kur tik mes susitikdavome, ar Vilniaus senamiesčio skersgatviuose, ar senajame Lietuvos karaimų lopšyje – Trakuose, mudu su malonumu bendravimą pradėdavome savo gimtosiomis kalbomis. Šiek tiek vėliau mūsų pokalbiai ir bendravimas peraugo tiesiogine šio žodžio prasme į lyginamosios kalbotyros užsiėmimus. Jam būdavo be galo svarbu ir įdomu sužinoti, kaip vienas ar kitas karaimų kalbos žodis ar sakinys skamba kitomis giminingomis kalbomis – turkų, azerbaidžaniečių, gagaūzų, turkmenų ar uzbekų.
Kai mokiausi Baku universiteto filologijos fakultete, man teko gilintis į tiurkologijos pagrindus, studijuoti tiurkų kalbų lyginamąją kalbotyrą. Todėl šia prasme šiek tiek lengviau galėdavau dalyvauti diskusijose. Jį ypač domino Baku universiteto profesoriaus Farhado Zeinalovo monografija „Tiurkologijos pagrindai“, kurios autorius tyrinėja ir karaimų kalbą.
Kuomet Mykolas Firkovičius rašė savo knygą „Mien karajče uirianiam“ ar sudarinėjo eilėraščių rinkinį „Карай йырлары“ bei kitas knygas, jis gana dažnai man skaitydavo šių veikalų ištraukas. Dažnai su juo diskutuodavome apie karaimų folklorą, ypač apie patarles ir priežodžius – Ata siozliari - ir jų atitikmenį kitose tiurkų kalbose. Nemažai iš jo sužinojau apie materialiąją karaimų kultūrą, šeimos apeigas, religines tradicijas, literatūrinį karaimų palikimą ir kitus svarbius karaimų tautinio identiteto išsaugojimo faktus. Vėliau jis man kilniaširdiškai padovanojo audio kasetę, į kurią buvo įrašęs Lietuvos karaimų liturgines ir kitas giesmes. Daug įdomių dalykų jis man papasakojo apie įžymų karaimų veikėją ir vyriausiąjį dvasininką Chadži Seraja Chan Šapšalą, jo ryšius su Azerbaidžanu, bei apie įžymų karaimų kilmės tiurkologą Ananjaszą Zajączkowskį, kuris tyrinėjo ir azerbaidžaniečių kalbą.
Taigi, Mykolas Firkovičius man paliko gilų ir gražų prisiminimą visų pirma kaip karaimų kalbos puoselėtojas. Jo meilė ir pagarba karaimų kalbai buvo peraugę į tam tikrą kultą. Jis į kalbą žiūrėjo kaip į šventą dalyką, kaip į brangiausią karaimų protėvių palikimą. Jo kalbose karaimiškas žodis suskambėjo aiškiai, garsiai, plačiai, puikiomis stilistinėmis formomis. Tai buvo karaimų kalbos manifestas. Manau, kad Mykolas Firkovičius savo reikšmingais darbais naujausiame Lietuvos karaimų istorijos laikotarpyje karaimų kalbai tarsi kūrė paminklą. Ir mano atmintyje jis visada liks kaip vienas iš pagrindinių šio paminklo architektų ir puikus žmogus.
Užbaigdamas karaimų kalbos puoselėjimo temą, noriu jums priminti žinomo Lenkijos tiurkologo profesoriaus Tadeušo Kovalskio teiginį, kad „...per amžius išsaugota karaimų kalba – tai tarsi mažas inkliuzas gintare“. Gintaras – mūsų Lietuvos simbolis. Šiandien galiu drąsiai teigti, jog Lietuvos karaimų kalba, kultūra nėra tik sustingę jame inkliuzai. Karaimų bendruomenė Lietuvoje gyva ir su pasididžiavimu galima teigti, kad, būdami labai negausūs ir visada gyvendami tarp netiurkiškų tautų, tačiau sutardami su jomis, būdami lojalūs valstybėms, kurių teritorijoje gyvena, sugebėjo per ilgus amžius išsaugoti savo kalbą, tautinę tapatybę, tradicijas ir papročius [...].
Bernardinai.lt
