Šimas Burbulis

Besniegis adventas ir jame išnykusi Trakų miesto nykuma prailgina Kristaus atėjimą į mūsų širdis. Toks dviprasmis laiko tarpsnis, kai dar labiau norisi užsmailinti savo liežuvį. Kita vertus, jauti kažkokį akstiną kaip „budeliui“ prieiti prie savo „aukos“ ir ją apkabinti. Juk Šimas Burbulis yra krikščionis, tad iki švenčių pabaigos norisi kalbėti Šventojo Rašto motyvais.

Karantinas

Iš Senojo žemyno į JAV dideliais laivais emigruojantys pirmieji laimės ieškotojai, prieš išlipant ant svajonių žemės, profilaktikai nuo galimų užkrečiamųjų ligų buvo laikomi karantine. Žodis „karantinas“ kildinamas iš itališko žodžio quaranta, reiškiančio skaičių keturiasdešimt. Tiek dienų Kristus buvo uždarytas dykumos „karantine“. Iš ten jis grįžo dar labiau nušvitęs noru skleisti evangeliją.

Naujoji senoji valdžia Trakuose buvo išrinkta kovo mėnesį. Visuomenė jai buvo suteikusi „nekritikavimo“ moratoriumą – politinį karantiną „susitupėti“ ir pasiruošti tinkamai valdyti rajoną. Keturiasdešimt dienų visoms bakterijoms ir parazitams susinaikinti, pasirodo, yra per trumpas laiko tarpas būnant politinėje valdžioje.

„Jeruzale, jeigu tave užmirščiau“

Šie žodžiai – vieno geriausių Viljamo Folknerio romanų pavadinimas. Pavadinimas simboliškas. Pamenu, kai buvęs Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amir Maimon Trakų rajono merei Editai Rudelienei įteikė rašytojos Dorit Rabinyan romaną „Kaktusų gyvatvorė“. Šiame prieštaringai vertinamame kūrinyje pasakojama istorija apie izraelietės ir palestiniečio meilę. Panašių jausmų paralelę galima vesti ir  tarp Trakų rajono merės bei Burbulio. Arba tarp vietos valdžios ir rajono etnoso. Valdžios „izraelitai“ atėjo ir nusprendė, kad viskas priklauso tik jiems. Etnoso „palestiniečiai“ kiekvieną dieną turi kovoti dėl savo teisių: švaraus vandens lašo, mažesnių šildymo kainų, kokybiškų paslaugų, nediskriminavimo atsakinėjant į jų raštus. Net mūsų „Jeruzalėje“ vykdoma daugiabučių renovacijos kokybė neapsieina be kritikos. Ką jau kalbėti apie situaciją „Vakarų krante“ ar „Gazos ruože“.

Vakarų krantas

Ar žinote, ką galėtume vadinti „Vakarų kranto“ sinonimu Trakuose?

Trakai – natūralaus gamtinio kraštovaizdžio ir nesuklastotos Lietuvos istorijos sostinė, mielai „sugerianti“ turistus. Ekologinio gyvenimo būdo keliauninkai į miestelį atvyksta traukiniu. Savo kelią miesto svečiai pradeda nuo Vilniaus Mažosios gatvės promenados, esančios šalia Bernardinų ežero. Štai čia ir yra Trakų „Vakarų kratas“. Nors tikrajame Vakarų krante susišaudymai yra prislopę, mūsų „Vakarų krante“ jausmas toks, lyg būtum patekęs ne į kultūros sostinę, o į Pabradės karinių mokymų poligoną. Šioje miniatiūrinėje gatvėje, kurios vien pavadinime „Vilniaus Mažoji“ yra užprogramuotas jos trapumas ir pažeidžiamumas, nuspręsta įtvirtinti himną „visiškam balvonizmui“. Promenadoje sugalvota jau esantį dviračių taką papildomai dar atskirti ir masyviais gumos žymekliais. Jų tiek „privaryta“ tartum dviratininkus reikėtų saugoti nuo tankų ir kitos sunkiosios artilerijos, nors čia pravažiuoja vos vienas kitas automobilis. Guminių žymeklių aukštis irgi įspūdingas – ne mažiau kaip 12 centimetrų. Stebina ir tai, kaip tankiai žymekliai yra išdėstyti palei visą dviračių taką. Toks jausmas, kad pagal gerai atkaltą sistemą iš peties stengtasi „įsisavinti“ maišą pinigų. Žinote, toks vaizdelis primena kaimyninės Baltarusijos miesteliuose esančius daugiabučius, kurių kiemuose pagal tarybinio meno suvokimo lygį vis dar populiaru vietoj gėlių vazonų naudoti automobilių padangas. Nežinau, kaip mūsų bėgikė merė ar jos dviratininkai patarėjai nepastebėjo šios chaltūros... Kviečiu visus aplankyti ir pasivaikščioti šia miesto svečius pasitinkančia promenada. Geografiškai Vilniaus Mažoji gatvė yra maždaug pietvakarinėje pusėje. Tikras „Vakarų krantas“, ne kitaip.

Gazos ruožas

Trakų „Gazos ruožu“ turistai galėtų vadinti „Trakų autobusų stotį. Tai pirmoji sustojimo vieta, kur turistas po kelionės gali apsilankyti ir išleisti savo gazus viešajame tualete. Nors autobusų stoties tualetas ne kartą tapdavo pajuokos objektu, nusprendžiau pats viską patikrinti. Susimokėjau kasininkei trisdešimt centų už „vizą“ ir aš jau „Gazos ruože“. Kad ir kaip stengčiausi rasti ką nors necivilizuoto, nepavyko. „Gazos ruože“ reikalai pagirtinai tvarkomi: šildomos patalpos, atskiros kabinos reikalams tvarkyti, pisuarai švarūs. Atmosfera čia jaukesnė nei stoties laukiamojoje salėje, išdažytoje sodriai mėlyna tarybinių kombinatų spalva. Čia galima pavalgyti beveik košerinių kebabų ir kitokių mėsinių patiekalų. Turistus pasitinkančios kebabinės taps Trakų kultūros dalimi, ir nieko čia nepakeisi. Kaip ir pigaus alkoholio parduotuvė, kviečianti miesto belzebubus nors kažką Trakuose gauti už prieinamą kainą.

Via Appia

Senovės Romoje keliai buvo grindžiami akmenimis.  Vieno kelio pakraščiuose buvo nukryžiuoti Spartako sukilimo dalyviai. Apijaus kelias tęsėsi apie du šimtus kilometrų. Trakuose „Apijaus kelio“ atitikmuo galėtų būti Vytauto gatvė, kurioje šalia kultūros rūmų kurį laiką kabojo nurašytos ir persmeigtos knygos, kaip tie Romos maištininkai. Paradoksalu, bet tokį enciklopedinį dalyką apie Apijaus kelią aš sužinojau iš nutriušusios, dar 1966 metais parašytos knygos „Paslaptingieji etruskai“. Istorinę knygą parašė Janas Burianas ir Bohumila Mouchova. Ir laikysiu aš šią knygą nenurašytą dar labai ilgai. Kas ten žino, gal po kelių šimtų metų įvyks pasaulinis kibernetinis karas, po kurio vienintelės žinios apie žmoniją ir vėl liks tik knygose. Deja, bet knygose nerašoma, kaip išmokyti dvasią kultūros pojūčio... Todėl ir esame pripratę prie situacijos „kap valdžia padarys, tep bus gerai“.

Vietoje epilogo

Po šios viešos „knygų egzekucijos“ norisi reabilituoti „prikaltas prie kryžiaus“ Trakų viešosios bibliotekos darbuotojas. Mes vis pamirštame būtent bibliotekininkystės mato socialinę reikšmę. Bibliotekininkės – tai žmonijos sielos slaugytojos. Jūs pažiūrėkite, kiek nuostabių renginių ir susitikimų su iškiliais žmonėmis vyksta Trakų viešojoje bibliotekoje. Ir tai yra tų pačių „prikaltųjų“ darbuotojų indėlis. Šios moterys ir merginos puikiai prisitaiko prie kintančio požiūrio į žinojimą, sklindantį iš knygų. Būtent jos šiltuoju metų laiku prisikviečia „migruojantį kiną“ su intelektualiu turiniu, būtent jos ragina visus mokytis kompiuterinio raštingumo. Ir kiek dar visokių šaunių projektų čia vyksta jauniems (ir ne tik) skaitovams. Įvertinkime viską ir kitu rakursu.

Trakų rajono biblioteka 2020 metais minės savo aštuoniasdešimtąjį jubiliejų. Ar ši biudžetinė įstaiga gavo iš savivaldybės biudžeto papildomą finansavimą deramai paminėti šią sukaktį? Todėl aš žiūriu plačiau ir ant baslio pamautų knygų ansamblį vertinu kaip bibliotekos darbuotojų protestą prieš valdžios abejingumą apsišvietusiai bendruomenei. Net jeigu bibliotekininkės, besisukdamos iš padėties turėjo naudotis esamais resursais – senomis knygomis – tuo metu dar nesuprato, kad šis „knygų šašlykas“ patarnaus kaip priemonė atkreipti dėmesį į bibliotekų problemas. Pakanka pažiūrėti ir į kitas rajono biudžetines įstaigas. Jos kone visos gavo įsakymą „iš viršaus“ pasipuošti „Trakai – kultūros sostinė 2020“ motyvais, bet papildomų pinigėlių niekas nepametėjo. Todėl biudžetininkai griebėsi popieriaus ir žirklių iš ūkio skyriaus ir pradėjo karpyti kažką panašaus į kultūros ratilus. Liūdna, kad tiek daug reikalų yra mano „Jeruzalėje“. Neauginkime kaktusų gyvatvorių, tačiau ir toliau išlikime budrūs ir neabejingi.