Sunkiai galiu praeiti pro knygynus bent akimirkai nestabtelėjęs ir nepasižvalgęs į vitrinoje skaitytojo laukiančias naujienas. Štai ir antradienį skubėjau į parodos atidarymą, kai mano akys užkliuvo už Michaelo Sandelo knygos „Ko nenusipirksi už pinigus“. Nepristatinėsiu čia pačios knygos, kuri dar tik lūkuriuoja savo eilės būti perskaityta ir permanyta. Svarbus šiuo atveju yra pats pavadinimas. Nors šiandien ir populiaru viską įkainoti, skelbti, kad tai, ko negali pinigai, gali dideli pinigai, vis dėlto yra dalykų, kurių už jokius pinigus nenusipirksi. Vienas tokių yra laisvė ir nepriklausomybė. Visa tai galima tik iškovoti.
Kai antradienio vakarą skubėjau į diskusiją apie mūsų laisvės dvidešimtpenkmetį savo gimtajame VU TSPMI, vienas iš provokuojančių organizatorių klausimų buvo, kodėl gi Katedros aikštėje stovintis kunigaikštis Gediminas stovi, o ne sėdi ant žirgo. Galbūt, mąsčiau, jis mano, kad kelionė baigėsi, kad viskas jau pasiekta ir atėjo metas atsipūsti. Kažkada ir aš pats maniau būtent taip. Tikėjau, kad gyvename istorijos pabaigos amžiuje, jog demokratija ir laisvoji rinka neišvengiamai triumfuos, kad Europos Sąjungos ir NATO plėtra nesustos ir ne tik mes, tačiau ir mūsų kaimynai visada bus saugūs. Šiandieninis geopolitinis kontekstas rodo visai ką kitą. Kelionė tikrai nesibaigė, ir kunigaikščiui derėtų vėl sėsti ant žirgo. Laisvė ir nepriklausomybė nėra duotybės, o tai, kas iškovota, gali būti ir prarasta. 1990 metų kovo 11-oji nebuvo kelio į laisvę finišas, po kurio galima nusiraminti. Tai buvo dalis kelio, kuris tęsiasi ir šiandien, tęsis ir rytoj. Laisvė ir nepriklausomybė yra kasdienis darbas ir nuo to, ką mes nuveiksime šiandien, priklauso tai, kokia bus mūsų šalis rytoj.
Tačiau šiandien dažnai atrodo, kad mūsų santykis su tėvyne primena skelbimus internetiniuose pažinčių portaluose, kuriuose pats nuostabiausias ieško pačios nuostabiausios ir atvirkščiai. Galiausiai, jei kas ir lieka, tai tik suskilusi gelda, nes ne tik kad pats ieškantysis nėra tobulas, tačiau ir svajodamas tik apie idealą nesugeba pamilti konkretaus žmogaus, kuris taip pat nėra idealus. Suprask, mylėsiu, dovanosiu save tik tada, kai sutiksiu tobulybę. Vis dėlto manau, kad tai yra trumpiausias kelias ne į bendrystę, o į vienatvę, nuolatinį nepasitenkinimą. Deja, šiandien panašų santykį puoselėjame ir su savo šalimi. Kodėl ją mylėti, jei joje tiek daug problemų? Kodėl ją mylėti, jei sienos atviros ir kitur siūlomos geresnės galimybės? Dažnai girdime, kad pamilsiu, jei tik… O taip norėtųsi girdėti, kad myliu, nors ir… Myliu, nors puikiai žinau, kad mano tėvynėje yra daug problemų, kurias turime spręsti. Gilbertas Keithas Chestertonas liudijo tai, kad Roma nebuvo mylima dėl to, kad ji buvo didi, kaip tik priešingai – ji tapo didi, nes buvo mylima. Lygiai tas pat pasakytina ir apie Lietuvą, kuriai reikia, kad ją mylėtų čia ir dabar, o ne pamiltų kažkada neapibrėžtoje ateityje, kai ji taps didi. Meilė yra pirminė sąlyga prieš imantis darbų. Pamilti ir tik po to imtis keisti.
Visad sutrinku, kai išgirstu kitus kalbant, kad mes nieko negalime, kad nuo mūsų niekas nepriklauso. Taip, galbūt mes vieni ir nenuversime kalnų, neišspręsime ne tik globalinių, tačiau ir valstybės ar miesto problemų. Tačiau nuo mūsų priklauso bent mūsų artimiausia aplinka, kurią tikrai galime keisti, kad joje būtų daugiau šviesos, pagarbos vienas kitam, atjautos, supratingumo. Remigijaus Šimašiaus, kuris, tikiu, taps Vilniaus meru, rinkimų šūkis skelbia, kad „viskas bus gerai“. Čia tik norisi pridurti viena – bus, jei tik mes patys to sieksime. Savaime gerai netaps. Kai vaikystėje vengdavau tvarkytis ar tingėdavau ruošti namų darbus, mama vis klausdavo, ar tik ne Puškinas už mane visa tai nuveiks. Galiausiai supratau, kad Puškino nėra ir, jei ne aš, tai niekas to ir nepadarys. Tas pat pasakytina ir apie mūsų visų kasdienybę. Neturime laukti, kol Puškinas ar kažkas kitas padarys, kad mums būtų gerai. Turime klausti savęs, ką gi galime padaryti patys, kad būtų gerai ne tik mums, tačiau ir esantiems šalia mūsų.
Kovo 11-osios išvakarėse džiaugiausi diskusija apie laisvę sugrįžęs į savojo gimtąją Alma Mater VU TSPMI. Drąsiai galiu teigti sugrįžęs namo, kur mokiausi kartu su nuostabiais kurso bičiuliais, kur sutikau daug įkvepiančių dėstytojų. Labai dažnai girdime kalbant apie tėvynę kaip apie namus. Kad tėvynė iš tikro būtų tarsi dideli namai, kad panašios kalbos nebūtų abstrakcija, būtina, kad egzistuotų daug mažų erdvių, kuriose jautiesi tarsi namie, nes esi priimamas, laukiamas, gerbiamas. Galiu kiekvienam palinkėti rasti kuo daugiau tokių erdvių. Tebūnie tai mokyklos ar universitetai, į kuriuos visada malonu sugrįžti, tebūnie tai politinės partijos, choras, futbolo komandos, debatų klubai, nevyriausybinės organizacijos, bažnytinės organizacijos, neformalūs draugų sambūriai. Kuo daugiau įsitraukiame, tuo giliau suleidžiame savo šaknis, tuo daugiau veiklos barų mums atsiveria. O juk Kovo 11-oji mums visų pirma ir byloja apie iškovotą laisvę veikti, šeimininkauti, o ne būti svetimų rankų stumdomais pėstininkais, klusniais tarnais, svetimaisiais savo pačių namuose. Su Nepriklausomybės diena.
Donatas Puslys
Bernardinai.lt
Sunkiai galiu praeiti pro knygynus bent akimirkai nestabtelėjęs ir nepasižvalgęs į vitrinoje skaitytojo laukiančias naujienas. Štai ir antradienį skubėjau į parodos atidarymą, kai mano akys užkliuvo už Michaelo Sandelo knygos „Ko nenusipirksi už pinigus“. Nepristatinėsiu čia pačios knygos, kuri dar tik lūkuriuoja savo eilės būti perskaityta ir permanyta. Svarbus šiuo atveju yra pats pavadinimas. Nors šiandien ir populiaru viską įkainoti, skelbti, kad tai, ko negali pinigai, gali dideli pinigai, vis dėlto yra dalykų, kurių už jokius pinigus nenusipirksi. Vienas tokių yra laisvė ir nepriklausomybė. Visa tai galima tik iškovoti.
Kai antradienio vakarą skubėjau į diskusiją apie mūsų laisvės dvidešimtpenkmetį savo gimtajame VU TSPMI, vienas iš provokuojančių organizatorių klausimų buvo, kodėl gi Katedros aikštėje stovintis kunigaikštis Gediminas stovi, o ne sėdi ant žirgo. Galbūt, mąsčiau, jis mano, kad kelionė baigėsi, kad viskas jau pasiekta ir atėjo metas atsipūsti. Kažkada ir aš pats maniau būtent taip. Tikėjau, kad gyvename istorijos pabaigos amžiuje, jog demokratija ir laisvoji rinka neišvengiamai triumfuos, kad Europos Sąjungos ir NATO plėtra nesustos ir ne tik mes, tačiau ir mūsų kaimynai visada bus saugūs. Šiandieninis geopolitinis kontekstas rodo visai ką kitą. Kelionė tikrai nesibaigė, ir kunigaikščiui derėtų vėl sėsti ant žirgo. Laisvė ir nepriklausomybė nėra duotybės, o tai, kas iškovota, gali būti ir prarasta. 1990 metų kovo 11-oji nebuvo kelio į laisvę finišas, po kurio galima nusiraminti. Tai buvo dalis kelio, kuris tęsiasi ir šiandien, tęsis ir rytoj. Laisvė ir nepriklausomybė yra kasdienis darbas ir nuo to, ką mes nuveiksime šiandien, priklauso tai, kokia bus mūsų šalis rytoj.
Tačiau šiandien dažnai atrodo, kad mūsų santykis su tėvyne primena skelbimus internetiniuose pažinčių portaluose, kuriuose pats nuostabiausias ieško pačios nuostabiausios ir atvirkščiai. Galiausiai, jei kas ir lieka, tai tik suskilusi gelda, nes ne tik kad pats ieškantysis nėra tobulas, tačiau ir svajodamas tik apie idealą nesugeba pamilti konkretaus žmogaus, kuris taip pat nėra idealus. Suprask, mylėsiu, dovanosiu save tik tada, kai sutiksiu tobulybę. Vis dėlto manau, kad tai yra trumpiausias kelias ne į bendrystę, o į vienatvę, nuolatinį nepasitenkinimą. Deja, šiandien panašų santykį puoselėjame ir su savo šalimi. Kodėl ją mylėti, jei joje tiek daug problemų? Kodėl ją mylėti, jei sienos atviros ir kitur siūlomos geresnės galimybės? Dažnai girdime, kad pamilsiu, jei tik… O taip norėtųsi girdėti, kad myliu, nors ir… Myliu, nors puikiai žinau, kad mano tėvynėje yra daug problemų, kurias turime spręsti. Gilbertas Keithas Chestertonas liudijo tai, kad Roma nebuvo mylima dėl to, kad ji buvo didi, kaip tik priešingai – ji tapo didi, nes buvo mylima. Lygiai tas pat pasakytina ir apie Lietuvą, kuriai reikia, kad ją mylėtų čia ir dabar, o ne pamiltų kažkada neapibrėžtoje ateityje, kai ji taps didi. Meilė yra pirminė sąlyga prieš imantis darbų. Pamilti ir tik po to imtis keisti.
Visad sutrinku, kai išgirstu kitus kalbant, kad mes nieko negalime, kad nuo mūsų niekas nepriklauso. Taip, galbūt mes vieni ir nenuversime kalnų, neišspręsime ne tik globalinių, tačiau ir valstybės ar miesto problemų. Tačiau nuo mūsų priklauso bent mūsų artimiausia aplinka, kurią tikrai galime keisti, kad joje būtų daugiau šviesos, pagarbos vienas kitam, atjautos, supratingumo. Remigijaus Šimašiaus, kuris, tikiu, taps Vilniaus meru, rinkimų šūkis skelbia, kad „viskas bus gerai“. Čia tik norisi pridurti viena – bus, jei tik mes patys to sieksime. Savaime gerai netaps. Kai vaikystėje vengdavau tvarkytis ar tingėdavau ruošti namų darbus, mama vis klausdavo, ar tik ne Puškinas už mane visa tai nuveiks. Galiausiai supratau, kad Puškino nėra ir, jei ne aš, tai niekas to ir nepadarys. Tas pat pasakytina ir apie mūsų visų kasdienybę. Neturime laukti, kol Puškinas ar kažkas kitas padarys, kad mums būtų gerai. Turime klausti savęs, ką gi galime padaryti patys, kad būtų gerai ne tik mums, tačiau ir esantiems šalia mūsų.
Kovo 11-osios išvakarėse džiaugiausi diskusija apie laisvę sugrįžęs į savojo gimtąją Alma Mater VU TSPMI. Drąsiai galiu teigti sugrįžęs namo, kur mokiausi kartu su nuostabiais kurso bičiuliais, kur sutikau daug įkvepiančių dėstytojų. Labai dažnai girdime kalbant apie tėvynę kaip apie namus. Kad tėvynė iš tikro būtų tarsi dideli namai, kad panašios kalbos nebūtų abstrakcija, būtina, kad egzistuotų daug mažų erdvių, kuriose jautiesi tarsi namie, nes esi priimamas, laukiamas, gerbiamas. Galiu kiekvienam palinkėti rasti kuo daugiau tokių erdvių. Tebūnie tai mokyklos ar universitetai, į kuriuos visada malonu sugrįžti, tebūnie tai politinės partijos, choras, futbolo komandos, debatų klubai, nevyriausybinės organizacijos, bažnytinės organizacijos, neformalūs draugų sambūriai. Kuo daugiau įsitraukiame, tuo giliau suleidžiame savo šaknis, tuo daugiau veiklos barų mums atsiveria. O juk Kovo 11-oji mums visų pirma ir byloja apie iškovotą laisvę veikti, šeimininkauti, o ne būti svetimų rankų stumdomais pėstininkais, klusniais tarnais, svetimaisiais savo pačių namuose. Su Nepriklausomybės diena.
Donatas Puslys
Bernardinai.lt
