Senatvė – tartum rudenį klevas ar beržas pasipuošęs auksiniais lapais. Trapiais, tačiau atlaikiusiais visus vasaros karščius ir vėjus, lietus ir audras. Ir džiuginantis ir širdį, ir akį.
O aš žiūriu į senukus Čižiūnų socialinių paslaugų centre ir vis viena nenorom spaudžia širdį: jie šypsosi, sakosi esą patenkinti, laimingi. Kažkaip nenorom trinkteli gal iš pirmos klasės pasigyrimo knygelės: „Mes - sotūs, laimingi, šiltai aprengti“... Taip, tai tikra tiesa, čia gyvenantys seneliai sotūs ir turintys šiltą, malonią aplinką. O ko daugiau reikia? Tik kažin ar visi laimingi? Tiesa ta, kad jie neturėjo iš ko rinktis, ir visi traukė šitą bilietą. Daugumai iš trisdešimties (vienas kitas retkarčiais keičiasi) gyventojų jis buvo laimingas. Užėjome į daugelį moterų gyvenamų kambarių, kalbėjomės foje ir valgykloje - visi kalbėjo, kad jiems labai svarbu yra ramybė, kurios taip trūko buvusiuose namuose.
Vyrai buvo dar atviresni. Nereto šeimos netektis, kompanijos, kai gaudavo pensiją, vedė ne visada gelėtais takeliais. Deja, ne vienas tiek vyras, tiek moteris čia pateko prispausti sunkios ligos ir neturintys artimųjų. Arba artimieji neturi jokių galimybių prižiūrėti neįgalų savo šeimos narį. Patekę į paslaugų centrą jie yra savųjų nuolat lankomi.
Darbas neapibrėžtas
Čižiūnų socialinių paslaugų centras yra Trakų rajono savivaldybės biudžetinė įstaiga. Tai kompleksinė įstaiga, skirta senyvo amžiaus asmenims, suaugusiems neįgaliems asmenims ir kitiems socialinių problemų turintiems vienišiems asmenims arba jų šeimoms. Buvo planuojama, kad tai bus savarankiško gyvenimo namai, tačiau taip nenutiko ir iš to nieko neliko. „ Mes turime 14 žmonių su sunkia negalia, 6 žmones reikia maitinti. Tad per penkis šios įstaigos metus jos kryptis keitėsi - teikiama ilgalaikė ir trumpalaikė globa“ - pasakojo paslaugų centro direktorė Irena Kalkienė.
Čižiūnų paslaugų centre gyvena 30 senyvo amžiaus ir neįgaliųjų iš viso Trakų rajono. Ir moterys ir vyrai. Pastarųjų šiuo metu tik aštuoni.
Dar apie 40 pagyvenusiems ir neįgaliesiems teikiamos paslaugos namuose. Jas lanko centro socialinės darbuotojos padėjėjos. Šiuo metu septynios moterys aptarnauja Aukštadvario, Onuškio, Grendavės seniūnijose gyvenančius žmones, reikalaujančius pagalbos. Jos atveža į namus maistą, vaistus, sutvarko kambarius, vežioja pas gydytojus, atveža neįgaliuosius į centrą maudytis ir skalbti jų drabužius, patalynę.
Už sunkų darbą – minimumas
Paslaugų centre dirba 30 darbuotojų, pagal įvairias situacijas kartais jų skaičius pasikeičia. Didžiausias darbo krūvis tenka socialinio darbuotojo padėjėjoms. Darbas su žmonėmis, o ypač senyvo amžiaus arba turinčiais negalią (neretai juk būna ir senas, ir neįgalus), - labai sunkus, reikalaujantis ypatingo takto, atidos, kantrybės, nuoširdumo. Tai ne kiekvienas sugeba, ne kiekvienam duota.
Su paslaugų centro direktore Irena Kalkiene reikia sutinki, kad už sunkų darbą turėtų būti atitinkamai ir atlyginta. Tačiau galima tik nusistebėti, kad socialinio darbuotojo padėjėjos važinėja į tolimiausius kaimus savo transportu ir savo benzinu, o atlyginimo gauna tik 900Lt. Ir kaip čia neprisiminsi Seimo nario gerb. E. Masiulio sparnuotus žodžius, kad „Už 5 tūkst. Lt atlyginimą gali dirbti tik kvailys.“ Ką turi galvoti tos moterys? Juk jos nėra kvailos, tačiau reikia gyventi, auginti vaikus. Tas pats yra ir pačiame centre dirbantiems socialiniams padėjėjams. Virtuvėje sutikome besiruošiančius kol tuoj tuoj atveš visiems pietus, Veroniką Mokreckienę ir Vytautą Mačiulį. Jiems darbo taip pat per akis, tačiau atlyginimas toks pat mizeris.
Ką jau kalbėti apie žemesnio rango darbuotojus, kai pačiai direktorei I. Kalkienei be jokio įspėjimo ar komentarų prieš keletą mėnesių buvo nubrauktas priedas prie atlyginimo, nors juridiškai jis yra numatytas. Galima pagalvoti, kad taip „įvertintas“ jos nepriekaištingas darbas - centro veiklai gautos būtinos licencijos, pasiekta, kad palengvėtų darbuotojams darbo sąlygos, o neįgaliesiems būtų jauku ir gera.
Direktorė vardijo ir dar kelis sunkiai suprantamus valdžios patvarkymus. Naktį, kur miega nevaikštantys ar sunkiai vaikštantys žmonės, budi tik vienas darbuotojas. Žmonės brangieji, juk žinome ne vieną nelaimingą atsitikimą tokiuose namuose, kuriuose budėjo ir ne vienas žmogus. Ir dar - visame centro pastate idealią švarą turi palaikyti viena valytoja. Tiesiog fantastika, kad tokios paskirties namai yra kvepiantys ir visur tikrai ideali švara ir tvarka.
Štai taip ir svarstėme su direktore, kur tie prioritetai, kur tas dėmesys socialinės paramos darbuotojams. Darbuotojams, kurie kasdien dirba su įvairiausią negalią turinčiais žmonėmis, kurie patys yra psichologinėje įtampoje, turi būti ir guodėjai, ir patarėjai, ir ramintojai, ir kas tik nori.
Gyventojai neliūdi
Bendravome su daugeliu socialinių paslaugų centro nuolatinių gyventojų. Visi teigė esą patenkinti, kad juos gardžiai maitina, aptarnauja, šilta, ramu. Kasdien juos aplanko slaugytoja iš Aukštadvario sveikatos priežiūros centro, tikrina sveikatą, domisi kiekvieno negalavimais.
Dauguma gyventojų turi mėgstamų užsiėmimų: moterys mezga, siuvinėja, kas domisi naujienomis žiūri televizorių, skaito knygas, tarpusavyje bendrauja. Čia sutikome ir talentingą savamokslį dailininką Vytą Kasperavičių. Jis daugiausiai tapo gamtą, nemažai jo paveikslų puošia centro patalpas. Visais reikalingais dažais, teptukais ir medžiagomis, ant kurių tapoma, aprūpina centro darbuotojos.
Neretai centro gyventojus aplanko svečiai: moksleiviai, maltiečiai, garbūs rajono svečiai. Centre švenčiami gimtadieniai, pažymimos valstybės dienos, religinės šventės. Centre apsilanko kunigas ir įrengtoje koplytėlėje laiko mišias, teikia gyventojams Sakramentą. Šiemet centre lankėsi ir Kaišiadorių vyskupas.
Senukai čia neliūdi. Darbuotojos pasakojo, kad paslaugų centre suliepsnoja ir meilė, būna ir skyrybų, ir piršlybų, ir tuoktuvių. Visi dar prisimena senukus čia sukūrusius gražią šeimą, buvusius vienas kitam labai dėmesingus. Deja, vieno iš jų netektis , paliko gyvenimo draugei gilų liūdesį.
Ramus gyvenimo užutėkis
Gražiame Čižiūnų kaimo gamtos kampelyje gyvena garbūs senoliai ir tie, kuriuos neaplenkė vienokia ar kitokia liga. Rūpestingų darbuotojų prižiūrimi ir aptarnaujami, jie surado ramų gyvenimo užutėkį.
Joana Katinienė
Senatvė – tartum rudenį klevas ar beržas pasipuošęs auksiniais lapais. Trapiais, tačiau atlaikiusiais visus vasaros karščius ir vėjus, lietus ir audras. Ir džiuginantis ir širdį, ir akį.
O aš žiūriu į senukus Čižiūnų socialinių paslaugų centre ir vis viena nenorom spaudžia širdį: jie šypsosi, sakosi esą patenkinti, laimingi. Kažkaip nenorom trinkteli gal iš pirmos klasės pasigyrimo knygelės: „Mes - sotūs, laimingi, šiltai aprengti“... Taip, tai tikra tiesa, čia gyvenantys seneliai sotūs ir turintys šiltą, malonią aplinką. O ko daugiau reikia? Tik kažin ar visi laimingi? Tiesa ta, kad jie neturėjo iš ko rinktis, ir visi traukė šitą bilietą. Daugumai iš trisdešimties (vienas kitas retkarčiais keičiasi) gyventojų jis buvo laimingas. Užėjome į daugelį moterų gyvenamų kambarių, kalbėjomės foje ir valgykloje - visi kalbėjo, kad jiems labai svarbu yra ramybė, kurios taip trūko buvusiuose namuose.
Vyrai buvo dar atviresni. Nereto šeimos netektis, kompanijos, kai gaudavo pensiją, vedė ne visada gelėtais takeliais. Deja, ne vienas tiek vyras, tiek moteris čia pateko prispausti sunkios ligos ir neturintys artimųjų. Arba artimieji neturi jokių galimybių prižiūrėti neįgalų savo šeimos narį. Patekę į paslaugų centrą jie yra savųjų nuolat lankomi.
Darbas neapibrėžtas
Čižiūnų socialinių paslaugų centras yra Trakų rajono savivaldybės biudžetinė įstaiga. Tai kompleksinė įstaiga, skirta senyvo amžiaus asmenims, suaugusiems neįgaliems asmenims ir kitiems socialinių problemų turintiems vienišiems asmenims arba jų šeimoms. Buvo planuojama, kad tai bus savarankiško gyvenimo namai, tačiau taip nenutiko ir iš to nieko neliko. „ Mes turime 14 žmonių su sunkia negalia, 6 žmones reikia maitinti. Tad per penkis šios įstaigos metus jos kryptis keitėsi - teikiama ilgalaikė ir trumpalaikė globa“ - pasakojo paslaugų centro direktorė Irena Kalkienė.
Čižiūnų paslaugų centre gyvena 30 senyvo amžiaus ir neįgaliųjų iš viso Trakų rajono. Ir moterys ir vyrai. Pastarųjų šiuo metu tik aštuoni.
Dar apie 40 pagyvenusiems ir neįgaliesiems teikiamos paslaugos namuose. Jas lanko centro socialinės darbuotojos padėjėjos. Šiuo metu septynios moterys aptarnauja Aukštadvario, Onuškio, Grendavės seniūnijose gyvenančius žmones, reikalaujančius pagalbos. Jos atveža į namus maistą, vaistus, sutvarko kambarius, vežioja pas gydytojus, atveža neįgaliuosius į centrą maudytis ir skalbti jų drabužius, patalynę.
Už sunkų darbą – minimumas
Paslaugų centre dirba 30 darbuotojų, pagal įvairias situacijas kartais jų skaičius pasikeičia. Didžiausias darbo krūvis tenka socialinio darbuotojo padėjėjoms. Darbas su žmonėmis, o ypač senyvo amžiaus arba turinčiais negalią (neretai juk būna ir senas, ir neįgalus), - labai sunkus, reikalaujantis ypatingo takto, atidos, kantrybės, nuoširdumo. Tai ne kiekvienas sugeba, ne kiekvienam duota.
Su paslaugų centro direktore Irena Kalkiene reikia sutinki, kad už sunkų darbą turėtų būti atitinkamai ir atlyginta. Tačiau galima tik nusistebėti, kad socialinio darbuotojo padėjėjos važinėja į tolimiausius kaimus savo transportu ir savo benzinu, o atlyginimo gauna tik 900Lt. Ir kaip čia neprisiminsi Seimo nario gerb. E. Masiulio sparnuotus žodžius, kad „Už 5 tūkst. Lt atlyginimą gali dirbti tik kvailys.“ Ką turi galvoti tos moterys? Juk jos nėra kvailos, tačiau reikia gyventi, auginti vaikus. Tas pats yra ir pačiame centre dirbantiems socialiniams padėjėjams. Virtuvėje sutikome besiruošiančius kol tuoj tuoj atveš visiems pietus, Veroniką Mokreckienę ir Vytautą Mačiulį. Jiems darbo taip pat per akis, tačiau atlyginimas toks pat mizeris.
Ką jau kalbėti apie žemesnio rango darbuotojus, kai pačiai direktorei I. Kalkienei be jokio įspėjimo ar komentarų prieš keletą mėnesių buvo nubrauktas priedas prie atlyginimo, nors juridiškai jis yra numatytas. Galima pagalvoti, kad taip „įvertintas“ jos nepriekaištingas darbas - centro veiklai gautos būtinos licencijos, pasiekta, kad palengvėtų darbuotojams darbo sąlygos, o neįgaliesiems būtų jauku ir gera.
Direktorė vardijo ir dar kelis sunkiai suprantamus valdžios patvarkymus. Naktį, kur miega nevaikštantys ar sunkiai vaikštantys žmonės, budi tik vienas darbuotojas. Žmonės brangieji, juk žinome ne vieną nelaimingą atsitikimą tokiuose namuose, kuriuose budėjo ir ne vienas žmogus. Ir dar - visame centro pastate idealią švarą turi palaikyti viena valytoja. Tiesiog fantastika, kad tokios paskirties namai yra kvepiantys ir visur tikrai ideali švara ir tvarka.
Štai taip ir svarstėme su direktore, kur tie prioritetai, kur tas dėmesys socialinės paramos darbuotojams. Darbuotojams, kurie kasdien dirba su įvairiausią negalią turinčiais žmonėmis, kurie patys yra psichologinėje įtampoje, turi būti ir guodėjai, ir patarėjai, ir ramintojai, ir kas tik nori.
Gyventojai neliūdi
Bendravome su daugeliu socialinių paslaugų centro nuolatinių gyventojų. Visi teigė esą patenkinti, kad juos gardžiai maitina, aptarnauja, šilta, ramu. Kasdien juos aplanko slaugytoja iš Aukštadvario sveikatos priežiūros centro, tikrina sveikatą, domisi kiekvieno negalavimais.
Dauguma gyventojų turi mėgstamų užsiėmimų: moterys mezga, siuvinėja, kas domisi naujienomis žiūri televizorių, skaito knygas, tarpusavyje bendrauja. Čia sutikome ir talentingą savamokslį dailininką Vytą Kasperavičių. Jis daugiausiai tapo gamtą, nemažai jo paveikslų puošia centro patalpas. Visais reikalingais dažais, teptukais ir medžiagomis, ant kurių tapoma, aprūpina centro darbuotojos.
Neretai centro gyventojus aplanko svečiai: moksleiviai, maltiečiai, garbūs rajono svečiai. Centre švenčiami gimtadieniai, pažymimos valstybės dienos, religinės šventės. Centre apsilanko kunigas ir įrengtoje koplytėlėje laiko mišias, teikia gyventojams Sakramentą. Šiemet centre lankėsi ir Kaišiadorių vyskupas.
Senukai čia neliūdi. Darbuotojos pasakojo, kad paslaugų centre suliepsnoja ir meilė, būna ir skyrybų, ir piršlybų, ir tuoktuvių. Visi dar prisimena senukus čia sukūrusius gražią šeimą, buvusius vienas kitam labai dėmesingus. Deja, vieno iš jų netektis , paliko gyvenimo draugei gilų liūdesį.
Ramus gyvenimo užutėkis
Gražiame Čižiūnų kaimo gamtos kampelyje gyvena garbūs senoliai ir tie, kuriuos neaplenkė vienokia ar kitokia liga. Rūpestingų darbuotojų prižiūrimi ir aptarnaujami, jie surado ramų gyvenimo užutėkį.
Joana Katinienė
