Pirmas objektas, kurį aplankėme per dviejų dienų kelionę buvo Kelmės rajone esantis Svilės kaimelis. Čia trykšta didžiausi Lietuvoje Svilės šaltiniai. Juose vienu metu trykšta per šimtas „šaltinio akių“. Iš versmių ištekančiame Svilės upelyje, vieninteliame Lietuvoje, aptinkami ledynmečio reliktiniai vabzdžiai – arktinės apsiuvos. Šių šaltinių vanduo garsėja savo gydomosiomis savybėmis, todėl ir mes numalšinome troškulį atsigerdami tyro vandens. Toliau keliavome į Telšių rajoną, pasigrožėti Žemaitijos apylinkėmis nuo Šatrijos kalno. Nuo kalno viršukalnės grožėjomės Šatrijos kraštovaizdžio draustinio vaizdais. Pasakojama, kad nuo seno ant šios kalvos rinkdavosi visos Žemaitijosriedulio Lietuvoje. Šis akmuo yra įtrauktas į Lietuvos rekordų knygą. Pasakojama, kad anksčiau akmens vietoje buvo pagonių šventykla, o joje ugnį kurstė vaidilutė. Ji sulaužė savo skaistybės įžadus ir užrūstino dievą Perkūną, tuomet jis trenkė žaibu į šventovę su akmeniu. Šventykla sugriuvo ir nužudė vaidilutę, o akmuo taip ir liko stovėti. Vakare atvykome į Mosėdį, garsėjantį unikaliu retų akmenų muziejumi. Respublikinio Vaclovo Into akmenų muziejaus turtas, lobis – 150 000 riedulių, kurių mažiausias sveria kelis gramus, o didžiausias – 50 tonų. Muziejuje yra dvi pagrindinės ekspozicijos. Pirmoji įrengta sename malūne, kur lankytojai gali apžiūrėti geologinius žemėlapius, suklasifikuotus uolienų fragmentus, spalvomis ir faktūromis turtingą smėlio kolekciją ir net pamatyti iš žmogaus tulžies ar inkstų pašalintus akmenis – svetimkūnius. Lauko parodos dalis suprojektuota taip, jog lankytojai joje pasijunta tarsi atsidūrę Švedijos ar Suomijos gamtos apsuptyje. raganos. Kažkada jos apipylė žemėmis kalno vietoje stovėjusią bažnyčią ir atsirado piliakalnis. Bažnyčiai ėmus pūti, kalno viršus ir įlinko. Po gardžių pietų traukėme į Telšių miškų urėdijos rekreacijos mini zoologijos sodą ,,Žvėrinčių“. Čia įrengtas miško aptvaras šernams, danieliams ir muflonams bei aptvertas didelis miško sklypas vilkams, gyvena apuokai, ožkos, meškinas Timofėjus ir kiti laukinės gamtos gyvūnai. Stebėjome jų gyvenimą, išgirdome nemažai šmaikščių istorijų. Vėliau užsukome apžiūrėti Barstyčių akmens, didžiausio

Kitą dieną užsukome pamatyti greta Mosėdžio esantį unikalų gamtos kampelį – Šauklių riedulyną. Šauklių riedulynas dar vadinamas kadagynu arba poledynmečio tundros kraštovaizdžio draustiniu. Čia pamatėme kadagių giraitę ir daugybę akmenų. Teigiama, kad nuo 30 centimetrų iki 3 metrų skersmens riedulius čia prieš 12-13 tūkstančių metų atnešė ledynas. Šauklių draustinyje saugomas kraštovaizdis būdingas Lietuvos poledynmečio tundrai. Takelis vingiuoja tarp aukštų, net 6 metrus siekiančių kadagių. Vėliau aplankėme Platelius – vieną gražiausių ir garsiausią praeitį turintį Žemaitijos miestelių ir žinoma užsukome į grafų Šuazelių dvarą. Iki antrojo pasaulinio karo Platelių dvaras buvo svarbus Žemaitijos kultūros, politikos ir ūkio centras, deja per karą mediniai dvaro rūmai sudegė, išliko parkas ir keletas ūkinių pastatų. Parke ošia brandūs medžiai, o tarp jų Raganos uosis – gamtos paminklas. Kelis liemenis ir didelį gumbą turintis plačiai išsišakojęs uosis mena Platelių dvaro ir jo parko istoriją. Drūtumu ir aukščiu unikalus medis, vienintelis toks Lietuvoje. Vieni pasakoja, kad velnias suglaudęs keturis uosius, ir jie suaugę į vieną kamieną. Kiti tvirtina, kad raganos susirenka prie šio medžio ir aptarinėja kaip toliau gyventi. Treti aiškina, kad moteris skarele aprišo užburtus medžius, ant kurių nenutūpdavo paukščiai, medžiai suaugo, išliko ir skarelės žymė. Deja, prieš keletą metų storiausią kamieną nulaužė praūžusi audra. Apsilankėme ir Orvydų sodyboje – unikaliame moderniojo, sakralinio ir mistinio meno muziejuje po atviru dangumi. Šią sodybą įkūrė talentingas tautodailininkas, skulptorius Kazimieras Vilius Orvydas. Orvydų sodyboje gausu akmenų, skulptūrų, kryžių, senų ąžuolų kamienų, stovi net senas sovietinis tankas. Visa tai, padedant tėvui, sūnus sukaupė ir sukūrė per tris dešimtis metų. Prasidėjus intensyviai melioracijai, Orvydai iš laukų vežė akmenis, o Vilius iš jų kūrė įvairias kompozicijas ir kalė skulptūras. Vakarop keliavome į neseniai atrastą Lopaičių etnomitologinę šventvietę. Ten jutome tikrąją pagoniškąją dvasią, stebėjomės keistai išguldytais akmenimis, stabakūliu, žynių observatorija, atsigėrėme stebuklingo devynių versmių šaltinio vandens. Nuo Lopaičių piliakalnio palydėjome vakarėjančios Žemaitijos vaizdus. Visus kelionės dalyvius lydėjo pakili nuotaika. Esame labai dėkingi Lietuvos gamtos draugijos Trakų bendrijos pirmininkei Redai Kontorovičienei, gidui Robertui Šalnai bei visiems padėjusiems suorganizuoti tokią nuostabią kelionę po Žemaitiją.

Marijolia Sedlikovska Lietuvos gamtos draugijos Trakų bendrijos narė{jcomments on}