Chrizantemose nyksta likimai

Kaimynei, mokytojai Stasei Nešakotienei 1929 01 07 – 2017 07 06

Chrizantemos jau prie tavo karsto, Netikėtą bėgio žinią neš... O viduvasario saulė skausmą žarsto, Kad likimas žaismo nebetęs.

Vis regiu kaip ieškai tu po lauką, Tos gimtinės valandų žvainų Ir tų metų gulbėmis kur plaukė, Rykantų mokykloje – anų dienų.

Ir matau, pro džiugesį ir kančią, Ties duobe sustojusius metus, Renkančius, lyg trūkusio rožančiaus, Išsibarsčiusius tavus vaikus.

Pats didžiausias turtas – palikuonys, Mokykla brangi, gimti namai... Ar pakako meilės, skalsios duonos, – Nebepasakysi mums nūnai.

Tas kasdienis darbas – gyvastėlis, Neatnešęs turtų didelių. Lentvario išnyko pasaulėlis, Su dienų atodūsiu giliu.

Tad ilsėkis šiam kryželių mėly Su visu savuoju likimu. Chrizantemos baltos, liūdnos gėlės, Ir užuojauta vis drėkstančių akių.

Juozas Miglinas