JOANA KATINIENĖ
Po šv. Mišių susirinkusieji pajudėjo į Bakaloriškių kaimą, kur buvo atidengtas paminklinis akmuo. Dusmenų bažnyčios klebonas Juozas Bakšys jį pašventino. Jis pakvietė už šio kaimo žmones, atgulusius tolimiausiuose žemės kampeliuose, sukalbėti maldą ir pagerbti jų atminimą tylos minute. Prie paminklinio akmens buvo pasodintas ir ąžuoliukas.
Pirmą kartą po 70-ies metų paminėti kaimo sudeginimą, žmonių kančias kilo mintis broliams Gintautui ir Vladui Kleinotams, buvusiems Bakaloriškių kaimo gyventojams. Broliai pradėjo tartis su esamais ir buvusiais to kaimo gyventojais. Buvo sudaryta iniciatyvinė grupė, kuriai pagrindiniu smuiku grojo Tiltuose daug metų dirbęs agronomu ir dabar gyvenantis Gintautas Kleinotas. Nutarta sukviesti visus dar gyvenančius Bakaloriškių kaimo gyventojus, buvusius anų dienų kaimo tragedijos liudytojus, jų vaikus, vaikaičius bei artimuosius.
Ar gali kas kitas taip jautriai kalbėti apie kaimo tragediją, kaip patys tai išgyvenę? Jaudinančiais prisiminimais dalijosi broliai Gintautas ir Valdas Kleinotai, kurių tėvas tuo metu buvo kaimo seniūnas. Raudonieji aktyvistai tėvą tų metų rudenį pagavo, vežiojo po kaimą , kankino. Paskui uždarė Lukiškių kalėjime, kur jis ir mirė. Tikriausiai buvo nukankintas.
Be galo vaizdžiai ir jaudinančiai apie košmarišką kaimui dieną pasakojo Ona Karužaitė-Glebienė, kuriai šiemet sukaks 90! Kai degino kaimą, ji, Trakų mokytojų seminarijos studentė, su drauge pas tėvus buvo parvažiavusi švęsti Velykų. Kas dėjosi tą balandžio 12-osios rytą kaime, peržengė žmogiškumą. Viskas degė, pleškėjo, aidėjo šūviai, klykė vaikai ir moterys, baubė deginami gyvuliai, staugė šunys. Net gaidys, kažkokiu būdu išskridęs iš degančio tvarto, turbūt paklaikęs įpuolė į šulinį.
Kai po ketverių metų Onutė Karužaitė susiruošė tekėti, tos dienos rytą buvo išvežti jos tėvai. Ji sugebėjo iššokti pro langą ir pabėgti. Su savo mylimuoju Stasiu jiedu vėliau visgi susituokė. Ir dabar dar laimingai gyvena – jau 66-ius metus kartu! Onutė padainavo kaimo sunaikinimo atminimui savo kūrybos dainą, o jos proanūkis Jonukas padėjo prie paminklinio akmens degančią žvakelę.
Per visą Bakaloriškių kaimo sudeginimo 70-mečio minėjimo ceremoniją mačiau šluostančią ašaras moterį. Ji stovėjo šiek tiek atokiau, gal tik vienu kitu žodžiu su kuo nors persimesdavo. Negalėjau prie jos neprieiti. Tai buvo Onutė Valatkevičiutė. Kai sudegino jų kaimą, Onutei buvo vos keli mėnesiai. Dar tą patį rudenį jos tėvas, Vladas Valatkevičius, buvo išvežtas į Sibirą ir, kaip Onutė mano, ten Komijos lageriuose buvo nukankintas . Mama su dukrele, tai yra ja, Onute, spėjo pabėgti.
- Įsijaučiau ir nebegaliu sulaikyti ašarų, - kalbėjo Onutė. - Juk tėvai tik buvo pradėję gražų gyvenimą. Tėvui buvo 26-eri. Gimiau aš. Galėjo tik džiaugtis jaunyste ir laimingai gyventi. Bet... Atvažiavau su sūnumi vejama mamos pasakojimų nusilenkti šiam kaimui.
Parvažiavusi iš Bakaloriškių iš karto vėl perskaičiau Justino Marcinkevičiaus poemą „Kraujas ir pelenai“. Ji parašyta Pirčiupio kaimo tragedijai atminti. 1944 metų birželio 3 d. vokiečiai kaimą sudegino su gyvais žmonėmis. Mažojoje lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje rašoma, kad žuvo 119 žmonių: 69 vaikai, 29 moterys, 21 vyras. Onuškio valsčiaus Bakaloriškių kaimas buvo sudegintas sovietinių partizanų lygiai prieš pusantro mėnesio – 1994-ųjų balandžio 12-ąją. Deja, šiam kaimui ir jo žmonėms poemos nebuvo sukurtos. Dar daugiau – Bakaloriškių kaimas neminimas nei vienoje lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje. Tarsi jo nebuvo niekada, ir dabar nėra. O poetas J. Marcinkevičius nuostabiai teisus. Poema prasideda eilute“ „Buvo kaimas – ir kaimo nėra“. Tačiau jau kito posmelio pirma eilutė: „Netiesa! Šitas kaimas yra.“ Ir nesvarbu, ar hitlerininkų, ar raudonųjų partizanų sudegintas. Gaisro liepsnose žuvo žmonės, iki pamatų sudegė pastatai, gyvuliai ir viskas, ką savo rankomis buvo uždirbę, sukūrę kaimo žmonės. Baisi tragedija – karas, dar baisesnė – kerštas. Ir tada žudomi taikūs, niekuo nenusikaltę žmonės, neišskiriant net vaikų.
Prisikėlė iš pelenų sudegintas Pirčiupis, prisikėlė ir Bakaloriškės. Jį sudegino švenčiant Velykas, vieną didžiausių ir seniausių bažnytinių švenčių, simbolizuojančių prisikėlimą, atsinaujinimą, krikščioniškąsias vertybes ir lūkesčius.
Sovietiniai šaltiniai Bakaloriškių kaimo savisaugininkus apibūdino kaip labai aktyvius ir veiklius, o jie nuo raudonųjų partizanų tik gynė savo kaimą ir turtą. Vienas iš partizaninio judėjimo vadovų Genrikas Zimanas Antanui Sniečkui į Maskvą rašė, kad „mums dar lieka vienas kaimas vakariniame Rūdninkų girios pakrašty, kuris mums uždaro išėjimus į vakarus. Šio kaimo savisaugininkai apšaudo beveik kiekvieną mūsų grupę, ir mes jau nemažai turėjome aukų. Mes juos jau senai būtume sutvarkę, kad nebūtų taip blogai su šaudmenimis...“. 1944 m. balandžio 5-osios naktį partizanų girią pasiekė pirmieji lėktuvai su ginklais iš sovietinio užnugario. O jau balandžio 6-osios dieną LKP (b) Trakų apskrities pagrindinis komisariatas apsvarstė klausimą „Apie konfrontacinį banditų lizdą Bakaloriškių kaime“. Nutarta be jokių išlygų visą kaimą negailestingai sunaikinti.
Bakaloriškių kaimo puolimui buvo iš anksto rengiamasi, raudonųjų partizanų rėmėjai ir agentūra atliko kruopščią žvalgybą planuojamos vykdyti operacijos apylinkėse. Kaimui sunaikinti buvo pasiųstas palyginti stiprus, gerai ginkluotas apie 150 rinktinių vyrų būrys. Daugiausia tai buvo Raudonosios armijos kariškiai, pabėgę iš vokiečių karo belaisių stovyklų ir karo belaisviai, tarnavę vokiečių karinėse formuotėse.
Tos tragiškosios dienos liudininkai pasakojo, kad kaimo žmones pažadino šaudymas. Baudėjai šaudė padegamosiomis kulkomis į šiaudinių trobelių stogus, padeginėjo ir degančiais šiaudų kuokštais. Prasidėjus šaudymui, kaimo žmonės bėgo slėptis į netoliese esantį raistą. Jiems pavymui buvo šaudoma, matyt, norėta pagąsdinti. Raudonieji baudėjai iš padengtų namų neleido gelbėti jokio turto. Jeigu kas bandydavo pasigriebti kokį ryšulį, tai viską atimdavo ir sviesdavo į ugnį. Neleido paleisti iš tvartų gyvulių, o ištrūkusius šaudė.
Bakaloriškėse tą dieną buvo nušauti du šio kaimo gyventojai. Tačiau vėliau pasiekė žinios, kad tą dieną gretimuose kaimuose buvo nužudyta 16 žmonių. Prisiplėšę Bakaloriškių gyventojų turto, sovietiniai partizanai iš kaimo greitai išsinešdino, nes Valkininkuose stovėjo vokiečių vermachtas.
Paminėti tragedijos susirinko daug žmonių ir ne tik iš Trakų rajono, bet ir iš Kauno, Vilniaus, Varėnos rajonų.
Kalbėjo daug svečių: Atkuriamojo Seimo signatarai Kazimieras Uoka ir Romualdas Rudzys, Trakų rajono savivaldybės administracijos direktorius Renatas Dudys, Onuškio seniūnė Zita Aniulienė, žurnalistė, pirmoji aprašiusi Bakaloriškių kaimo tragediją, Austra Zapolskienė. Visų jų žodžiuose buvo gėlos gaida dėl praeities tragedijų, kančių ir nerimas dėl ateities.
Šventei puikiai dirigavo Trakų kultūros rūmų Dusmenų padalinio administratorė Rima Karsokienė, jai talkino Tiltų padalinio administratorė Vaiva Neteckienė. O tarp visų kalbų ir ceremonijų jungiančiąja grandimi buvo nuostabus Dusmenų moterų etnografinis ansamblis, atlikęs ir sakralines giesmes, ir širdžiai mielas jaunystės dainas.
Palikome prie kelio rymoti lauko akmenį su perrištomis tautinėmis juostomis, vainikais, degančiomis žvakėmis. Gal ne tik Bakaloriškių kaimo gyventojai ateis prie jo parymoti. Gal ir ne vienas praeivis stabtels ir pasidžiaugs, kad kaimas iš pelenų pasikėlė.
Nuotr. Vytauto Žemaičio
JOANA KATINIENĖ
Po šv. Mišių susirinkusieji pajudėjo į Bakaloriškių kaimą, kur buvo atidengtas paminklinis akmuo. Dusmenų bažnyčios klebonas Juozas Bakšys jį pašventino. Jis pakvietė už šio kaimo žmones, atgulusius tolimiausiuose žemės kampeliuose, sukalbėti maldą ir pagerbti jų atminimą tylos minute. Prie paminklinio akmens buvo pasodintas ir ąžuoliukas.
Pirmą kartą po 70-ies metų paminėti kaimo sudeginimą, žmonių kančias kilo mintis broliams Gintautui ir Vladui Kleinotams, buvusiems Bakaloriškių kaimo gyventojams. Broliai pradėjo tartis su esamais ir buvusiais to kaimo gyventojais. Buvo sudaryta iniciatyvinė grupė, kuriai pagrindiniu smuiku grojo Tiltuose daug metų dirbęs agronomu ir dabar gyvenantis Gintautas Kleinotas. Nutarta sukviesti visus dar gyvenančius Bakaloriškių kaimo gyventojus, buvusius anų dienų kaimo tragedijos liudytojus, jų vaikus, vaikaičius bei artimuosius.
Ar gali kas kitas taip jautriai kalbėti apie kaimo tragediją, kaip patys tai išgyvenę? Jaudinančiais prisiminimais dalijosi broliai Gintautas ir Valdas Kleinotai, kurių tėvas tuo metu buvo kaimo seniūnas. Raudonieji aktyvistai tėvą tų metų rudenį pagavo, vežiojo po kaimą , kankino. Paskui uždarė Lukiškių kalėjime, kur jis ir mirė. Tikriausiai buvo nukankintas.
Be galo vaizdžiai ir jaudinančiai apie košmarišką kaimui dieną pasakojo Ona Karužaitė-Glebienė, kuriai šiemet sukaks 90! Kai degino kaimą, ji, Trakų mokytojų seminarijos studentė, su drauge pas tėvus buvo parvažiavusi švęsti Velykų. Kas dėjosi tą balandžio 12-osios rytą kaime, peržengė žmogiškumą. Viskas degė, pleškėjo, aidėjo šūviai, klykė vaikai ir moterys, baubė deginami gyvuliai, staugė šunys. Net gaidys, kažkokiu būdu išskridęs iš degančio tvarto, turbūt paklaikęs įpuolė į šulinį.
Kai po ketverių metų Onutė Karužaitė susiruošė tekėti, tos dienos rytą buvo išvežti jos tėvai. Ji sugebėjo iššokti pro langą ir pabėgti. Su savo mylimuoju Stasiu jiedu vėliau visgi susituokė. Ir dabar dar laimingai gyvena – jau 66-ius metus kartu! Onutė padainavo kaimo sunaikinimo atminimui savo kūrybos dainą, o jos proanūkis Jonukas padėjo prie paminklinio akmens degančią žvakelę.
Per visą Bakaloriškių kaimo sudeginimo 70-mečio minėjimo ceremoniją mačiau šluostančią ašaras moterį. Ji stovėjo šiek tiek atokiau, gal tik vienu kitu žodžiu su kuo nors persimesdavo. Negalėjau prie jos neprieiti. Tai buvo Onutė Valatkevičiutė. Kai sudegino jų kaimą, Onutei buvo vos keli mėnesiai. Dar tą patį rudenį jos tėvas, Vladas Valatkevičius, buvo išvežtas į Sibirą ir, kaip Onutė mano, ten Komijos lageriuose buvo nukankintas . Mama su dukrele, tai yra ja, Onute, spėjo pabėgti.
- Įsijaučiau ir nebegaliu sulaikyti ašarų, - kalbėjo Onutė. - Juk tėvai tik buvo pradėję gražų gyvenimą. Tėvui buvo 26-eri. Gimiau aš. Galėjo tik džiaugtis jaunyste ir laimingai gyventi. Bet... Atvažiavau su sūnumi vejama mamos pasakojimų nusilenkti šiam kaimui.
Parvažiavusi iš Bakaloriškių iš karto vėl perskaičiau Justino Marcinkevičiaus poemą „Kraujas ir pelenai“. Ji parašyta Pirčiupio kaimo tragedijai atminti. 1944 metų birželio 3 d. vokiečiai kaimą sudegino su gyvais žmonėmis. Mažojoje lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje rašoma, kad žuvo 119 žmonių: 69 vaikai, 29 moterys, 21 vyras. Onuškio valsčiaus Bakaloriškių kaimas buvo sudegintas sovietinių partizanų lygiai prieš pusantro mėnesio – 1994-ųjų balandžio 12-ąją. Deja, šiam kaimui ir jo žmonėms poemos nebuvo sukurtos. Dar daugiau – Bakaloriškių kaimas neminimas nei vienoje lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje. Tarsi jo nebuvo niekada, ir dabar nėra. O poetas J. Marcinkevičius nuostabiai teisus. Poema prasideda eilute“ „Buvo kaimas – ir kaimo nėra“. Tačiau jau kito posmelio pirma eilutė: „Netiesa! Šitas kaimas yra.“ Ir nesvarbu, ar hitlerininkų, ar raudonųjų partizanų sudegintas. Gaisro liepsnose žuvo žmonės, iki pamatų sudegė pastatai, gyvuliai ir viskas, ką savo rankomis buvo uždirbę, sukūrę kaimo žmonės. Baisi tragedija – karas, dar baisesnė – kerštas. Ir tada žudomi taikūs, niekuo nenusikaltę žmonės, neišskiriant net vaikų.
Prisikėlė iš pelenų sudegintas Pirčiupis, prisikėlė ir Bakaloriškės. Jį sudegino švenčiant Velykas, vieną didžiausių ir seniausių bažnytinių švenčių, simbolizuojančių prisikėlimą, atsinaujinimą, krikščioniškąsias vertybes ir lūkesčius.
Sovietiniai šaltiniai Bakaloriškių kaimo savisaugininkus apibūdino kaip labai aktyvius ir veiklius, o jie nuo raudonųjų partizanų tik gynė savo kaimą ir turtą. Vienas iš partizaninio judėjimo vadovų Genrikas Zimanas Antanui Sniečkui į Maskvą rašė, kad „mums dar lieka vienas kaimas vakariniame Rūdninkų girios pakrašty, kuris mums uždaro išėjimus į vakarus. Šio kaimo savisaugininkai apšaudo beveik kiekvieną mūsų grupę, ir mes jau nemažai turėjome aukų. Mes juos jau senai būtume sutvarkę, kad nebūtų taip blogai su šaudmenimis...“. 1944 m. balandžio 5-osios naktį partizanų girią pasiekė pirmieji lėktuvai su ginklais iš sovietinio užnugario. O jau balandžio 6-osios dieną LKP (b) Trakų apskrities pagrindinis komisariatas apsvarstė klausimą „Apie konfrontacinį banditų lizdą Bakaloriškių kaime“. Nutarta be jokių išlygų visą kaimą negailestingai sunaikinti.
Bakaloriškių kaimo puolimui buvo iš anksto rengiamasi, raudonųjų partizanų rėmėjai ir agentūra atliko kruopščią žvalgybą planuojamos vykdyti operacijos apylinkėse. Kaimui sunaikinti buvo pasiųstas palyginti stiprus, gerai ginkluotas apie 150 rinktinių vyrų būrys. Daugiausia tai buvo Raudonosios armijos kariškiai, pabėgę iš vokiečių karo belaisių stovyklų ir karo belaisviai, tarnavę vokiečių karinėse formuotėse.
Tos tragiškosios dienos liudininkai pasakojo, kad kaimo žmones pažadino šaudymas. Baudėjai šaudė padegamosiomis kulkomis į šiaudinių trobelių stogus, padeginėjo ir degančiais šiaudų kuokštais. Prasidėjus šaudymui, kaimo žmonės bėgo slėptis į netoliese esantį raistą. Jiems pavymui buvo šaudoma, matyt, norėta pagąsdinti. Raudonieji baudėjai iš padengtų namų neleido gelbėti jokio turto. Jeigu kas bandydavo pasigriebti kokį ryšulį, tai viską atimdavo ir sviesdavo į ugnį. Neleido paleisti iš tvartų gyvulių, o ištrūkusius šaudė.
Bakaloriškėse tą dieną buvo nušauti du šio kaimo gyventojai. Tačiau vėliau pasiekė žinios, kad tą dieną gretimuose kaimuose buvo nužudyta 16 žmonių. Prisiplėšę Bakaloriškių gyventojų turto, sovietiniai partizanai iš kaimo greitai išsinešdino, nes Valkininkuose stovėjo vokiečių vermachtas.
Paminėti tragedijos susirinko daug žmonių ir ne tik iš Trakų rajono, bet ir iš Kauno, Vilniaus, Varėnos rajonų.
Kalbėjo daug svečių: Atkuriamojo Seimo signatarai Kazimieras Uoka ir Romualdas Rudzys, Trakų rajono savivaldybės administracijos direktorius Renatas Dudys, Onuškio seniūnė Zita Aniulienė, žurnalistė, pirmoji aprašiusi Bakaloriškių kaimo tragediją, Austra Zapolskienė. Visų jų žodžiuose buvo gėlos gaida dėl praeities tragedijų, kančių ir nerimas dėl ateities.
Šventei puikiai dirigavo Trakų kultūros rūmų Dusmenų padalinio administratorė Rima Karsokienė, jai talkino Tiltų padalinio administratorė Vaiva Neteckienė. O tarp visų kalbų ir ceremonijų jungiančiąja grandimi buvo nuostabus Dusmenų moterų etnografinis ansamblis, atlikęs ir sakralines giesmes, ir širdžiai mielas jaunystės dainas.
Palikome prie kelio rymoti lauko akmenį su perrištomis tautinėmis juostomis, vainikais, degančiomis žvakėmis. Gal ne tik Bakaloriškių kaimo gyventojai ateis prie jo parymoti. Gal ir ne vienas praeivis stabtels ir pasidžiaugs, kad kaimas iš pelenų pasikėlė.
Nuotr. Vytauto Žemaičio
