Naujausias jo įvertinimas – trečioji vieta tarptautiniame konkurse.  
Apie šokėjo kasdienybę ir šventes Rafalą klausinėja jo bendraamžė Ernesta Kliucevičiūtė

Kokia buvo  tavo šokių pradžia?
- Būdamas septynerių metų sužinojau, jog mūsų mokykloje vyksta sportinių šokių pamokos. Mokytoja vaikščiojo po klases ir kvietė ateiti. Pasidarė labai smalsu, tad vieną dieną, kai vyko repeticijos, nutariau nueiti, nors prieš tai niekada į galvą nebuvo šovusi mintis, jog aš galiu šokti. Pirmieji išmokti žingsneliai buvo „čia čia čia”. Šiuo šokių žingsneliu ir įžengiau ant parketo.

Ar kiekvienam yra prieinami sportinia šokiai? Gal užtenka tik fizinių duomenų?
- Daug kas priklauso nuo žmogaus noro ir užsispyrimo. Sunkiu darbu galima daug ką pasiekti. Man reikėjo 10 metų kone kasdien treniruotis, kol tapau tarptautinio konkurso prizininku. Sportiniai šokiai visgi yra sportas, todėl kaip ir bet kurioje sporto šakoje čia būtinas fizinis pasiruošimas. Be to, šokiams reikia ne tik  ištvermės ir  stipraus kūno, bet dažniausiai reikia atiduoti ir visą savo laisvą laiką.  Man repeticijos vyksta po penkis kartus per savaitę, kartais net po du kartus per dieną, neskaičiuojant konkursų. Sportiniai šokiai yra be galo brangi sporto šaka. Moki ne tik už repeticijas, bet ir už visus rūbus, plaukų ir veido priežiūrą.

Dauiau skaitykite laikraštyje{jcomments on}