Kaip ir kasmet Gedulo ir Vilties dieną Memorialas pokario aukoms atminti pasitiko, pasipuošęs įvairiaspalvių gėlių žiedais ir rimtimi. Jau daugelį metų Tėvynės Sąjungos narių ir LŠS Trakų VI kuopos šaulių rūpesčiu Aukų kalnelyje žydi gėlės, dega atminimo žvakelės.

Birželio 14 dienos paminėjimo susikaupimą ir rimtį sutrikdė vaikų klegesys - iš kalnelio papėdėje sustojusio autobuso išlipo didelis būrys vaikų, apsirengusių šaulių uniformomis. Šiomis dienomis Bijūnų kaime vyksta Jaunųjų šaulių vasaros stovykla, kurios projektą parašė Trakų r. savivldybės tarybos narys, šaulys Kęstutis Blaževičius ir laimėjo finansavimą. ,,Didžiosios Tremties dieną būti čia - tai puiki pilietiškumo pamoka jaunimui”, - sakė LŠS Trakų VI kuopos vadas Gediminas Romaška.

Į paminėjimą atvykę Trakų r. savivaldybės tarybos nariai Darius Bartkevičius, Kęstutis Blaževičius, Nijolė Romaškienė ir Voitechas Vinskevičius padėjo gėlių, uždegė žvakutes. Jaunieji šauliai, išsirikiavę abipus praėjimo, atidavė pagarbą žuvusiesiems. Jau antrus metus į renginį atvažiuoja ir dviejų žuvusiųjų - Prano Krupausko ir Jokūbo Tatarūno giminės ir artimieji. Šių nužudytųjų asmens tapatybę padėjo identifikuoti ir baltus kryželius jų atminimui pastatė LŠS Trakų VI kuopos vado pavaduotojas, Lietuvos laisvės kovų dalyvis  Stanislovas Baltrūnas.

Renginį vedęs Trakų r. savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros, sporto ir jaunimo reikalų vyr. specialistas Virginijus Baranauskas prisiminė Tautos Kančios kelią ir pakvietė monsinjorą Vytautą Pranciškų Rūką bei susirinkusiuosius bendrai maldai. Kalbėdamas apie Gedulo dieną, dvasininkas prisiminė kruvinąjį terorą, kančią, skausmą ir neteisybę. ,,Tačiau ši diena turi ir Vilties dienos pavadinimą, todėl turime tikėti, kad tokių išgyvenimų mūsų tautai daugiau neteks patirti”, - kalbėjo monsinjoras  Vytautas Pranciškus Rūkas.

Po to visi nuvyko į Trakų švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią išklausyti šv. Mišių.  ,,Kokie jie maži, o jau Tėvynės gynėjai” - žiūrėdama į vaikus susigraudinusi kalbėjo garbaus amžiaus parapijietė. Po šv. Mišių, susimąstę ir, atrodo, ūgtelėję, jaunieji šauliai grįžo į savo stovyklavietę.

Tauta gyva tol, kol gyva jos atmintis.

Nijolė Romaškienė, Trakų rajono savivaldybės tarybos narė

Rūdiškių geležinkelio stotyje

Birželio 14 d., minint Gedulo ir Vilties dieną, masinių trėmimų 70 –metį,  Rūdiškių geležinkelio stotyje atidengta paminklinė lenta Lietuvos tremtiniams. Iš Rūdiškių geležinkelio stoties į Sovietų Sąjungos gilumą, Sibirą ištisomis šeimomis mūsų tautiečiai buvo vežami į nežinią.

Iškilmingo renginio metu žmonės, kurie patyrė daugybę skausmo, kankinimų bei nevilties Sibire, dalinosi savo prisiminimais apie skaudžiausius ir ilgiausius metus nelaisvėje. Tik viltis ir meilė Tėvynei padėjo išgyventi ir susirinkti šią įsimintiną dieną.

Pagerbiant tremtinius, renginio vedėja  Dalė Žalienė (Trakų r. kultūros rūmų Rūdiškių filialo darbuotoja) skaitė A.Miškinio ir K.Inčiūros eiles ir  su folkloro ansambliu „Diemedis“ (vad. D. Žalpienė) dainavo liaudies dainas, kuriomis apdainuojama tremtinių dalia.

Paminklinės lentos atidengimo ceremonijoje dalyvavo LR Seimo narys Jonas Liesys, Trakų r. savivaldybės meras Vincas Kapočius, Trakų r. sav. administracijos direktorė Asta Kandratavičienė, Rūdiškių seniūnas Tadeušas Pavlovskis. Dalinosi savo prisiminimais tremtinė Lionė Verseckienė (Rūdiškių miesto biblioteka saugo jos surinktą medžiagą apie Rūdiškių tremtinius) ir politinė kalinė Marija Balevičienė.

Jauno žmogaus akimis žvelgiant į pasaulį, tremtinių mintys, žodžiai telieka istorija, senais kažkada patirtais įvykiais. Šių laikų žmonės nepatiria tiek skausmo ir nepritekliaus. „Lietuvoje dabar nėra taip blogai gyventi, nes čia dar auga žolė, o tremtiniai buvo ten, kur net žolė neauga“, - kalbėjo tremtinė Marija Balevičienė. O šiuolaikinis žmogus gali tik įsivaizduoti tokią skaudžią, krauju apipintą praeitį. Po renginio tremtiniai buvo pakviesti į Rūdiškių miesto biblioteką pabendrauti prie arbatos puodelio, kur tremtinės dalinosi prisiminimais apie savo sunkų gyvenimą tremtyje.

Labai svarbu, kad yra žmonių, kurie gali dalintis mintimis apie mūsų praeitį, istoriją, žmonių, kuriuos norėta prilyginti gyvuliams, tačiau sugebėjusių išlikti Žmonėmis, išsaugoti žmogiškasias vertybes ir idealus. Lenkiamės jiems.

Laima Franckevičienė, Trakų VB Rūdiškių filialo vedėja

 

Lentvario bibliotekoje

Lentvario miesto biblioteka  kartu su Lentvario Motiejaus Šimelionio  gimnazija vykdo vaikų socializacijos programą ,,Mano gimtinė ir aš “, kuri sprendžia aktualią  šių dienų problemą - skatina  moksleivių pilietiškumo ugdymą bei pagarbą  gimtajam kraštui. Vieną iš projekto renginių skyrėme Gedulo ir vilties dienai, masinių trėmimų 70-mečiui.

Birželio 14 d. bibliotekoje susirinko gausus būrys stovyklautojų, kurie susipažino su bibliotekoje veikiančia paroda  ,,Lietuvių Tautos Genocidas “ ir susitiko su Lentvario tremtiniais Marijona Urbutiene, Onute Černiauskiene ir  Viktoru Rainiu. Senoliai dalinosi savo išgyvenimais, pasakojo apie  trėmimą ir nežmoniškas gyvenimo sąlygas,  labai sunkius ir vergiškus darbus, kuriuos jiems teko ištverti. Lietuvių tautos masiniai trėmimai sugriovė daugelio lietuvių gyvenimą —  nutraukė jų svajones, planus, mintis apie geresnį rytojų. Prieš akis buvo tik tolima kelionė į nežinomybę, o svetimame krašte tremtiniai turėjo tik vieną tikslą – išgyventi.

Lietuvių tautos genocidas prasidėjo 1941 m. birželio 14 d. Masiniai trėmimai - pats baisiausias košmaras, kurį turėjo išgyventi mūsų tautiečiai. Bibliotekoje apsilankę tremtiniai buvo išvežti į Irkutsko sritį prie Angaros upės. Jie visi buvo ištremti už tai, kad jų šeimos turėjo žemės ir jie buvo laikomi buožėmis. Juos  suvarė į gyvulinius vagonus, kurie buvo be langų. Maisto ir daiktų su savimi paimti negalėjo. Žmonių buvo sausakimša, trūko vandens, parai buvo skiriama tik du kibirai vandens 30 žmonių. Taip jie važiavo 22 paras. Viktoras Rainys  Irkutsko srityje dirbo šachtose, tris kartus buvo užverstas, tačiau liko gyvas nors gavo daug traumų, kurios senoliui ir dabar trukdo gyventi. Grįžo į Lietuvą 1958 m.

Urbutienės Marijonos šeima buvo ištremta prie Angaros upės. Jie upe plukdė rąstus. Darbas buvo labai sunkus paauglei mergaitei, mokėsi vakarinėje mokykloje rusų kalba, tačiau gimtos kalbos nepamiršo. Grįžo į Lietuvą 1958 m., ją laikinai priglaudė kaimynai, nes namų nebeliko. Buvo sunku viską pradėti iš naujo... Marijona prisiminė baisų faktą, kai po daugel  metų jie nuvažiavo parsigabenti artimųjų palaikų ir iškasus kapą jų ten nerado. Buvo sugauta ir teisiama nusikaltėlių grupuotė kurie iškasdavo palaikus ir jais šerdavo kiaules.

Onutė Černiauskienė taip pat buvo ištremta į Irkutsko sritį. Šeima tremtyje neteko mamos, ją užaugino vyresni broliai, daug teko jai patirti vargelio.  Savo prisiminimuose ji kalbėjo apie tai, kaip jai buvo gaila palikti naujus vadovėlius, kurių neleido pasiimti su savimi į tremtį... Nors praėjo 70 metų po tų įvykių, ši tautos istorijos dalelė gyva mūsų atmintyje, išliks amžinai ir būsimos mūsų kartos neužmirš Sibiro  platybėse kentėjusių tautiečių.

Rūta Minkevičienė, Trakų VB Lentvario filialo vyr. bibliotekininkė{jcomments on}