Gintaras Abaravičius

Nuo senų laikų Trakai garsėja legendomis – vietiniai jas pasakoja iš kartos į kartą, jos vilioja atvykti niekad čia nebuvusius, nors visi supranta, kad senų laikų padavimai ir tėra vien padavimai.

Tik mokslininkai rimtai ginčijąsi, kiek tiesos yra viename ar kitame pasakojime, o romantiškai nusiteikę paprasti žmonės tiesiog mėgaujasi pasakomis, kurių grožis juk neįpareigoja jomis tikėti.

Tačiau jei bent viena legenda būtų virtusi tiesa – kokia šiandien būtų alternatyvi Trakų realybė? O gal taip yra ir nutikę?

Šiuo pirmuoju straipsneliu pabandysiu ir aš kai ką daugiau papasakoti, tikėdamasis, kad įskaitysite net ir tai, kas bus nubyrėję tarp eilučių. Nes, kaip tebebyloja mirusieji romėnai ir „aušrininkai“: „Homines historiarum ignari semper sunt pueri“ – „Žmonės, nežinantys istorijos, visad lieka vaikai“. 

Legenda Nr. 1: „Trakai – Lietuvos sostinė“ 

Trakus mylintys žmonės nepailsdami kartoja, kad kunigaikščių laikais Trakai buvo Lietuvos sostinė. Tuo pasididžiuoja miestelio senjorai, įsikibę į seniai matytų kurso draugų parankes, tai turistams pasakoja gidai po margaspalviais skėčiais su vėliavėlėmis, šią žinią į tolimiausius pasaulio kraštus veža Trakų rajono merai savo kelionių metu.

Visi išsijuosę sau ir kitiems meluoja, nors puikiai žino, kad Naujieji Trakai, kuriuos šiandien vadiname tiesiog „Trakais“, niekad nebuvo sostine – juk net ir legenda byloja, kad kunigaikštis Gediminas 1316 metais sostinę iš Kernavės perkėlė visai į kitus Trakus, vadinamus „Senaisiais  Trakais“. 

Iššvaistytas kunigaikščių palikimas 

Būtent Senieji Trakai net septynerius metus iki pat 1323-ųjų ir buvo ta legendinė antroji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė.

Bet kaip gi nemeluosi? Juk ar įmanoma atpažinti istorinę sostinę šiandieniniuose Senuosiuose Trakuose? Kadaise čia stovėjusią pilį vietos gyventojai išrinko patys savo rankomis ir liko tik kaimas su viena gatve lygiuose laukuose, kurie ir teverti eksploatuoti žvyro karjerus.

Dar 1822 metais tuo stebėjosi ir Senuosius Trakus aplankęs dailininkas Vincentas Smakauskas (1797–1876), parašęs taip: „tasai senove pagarsėjęs nuošalys yra toks užkampis. Juk čia kadaise bemedžiodamas kunigaikštis Gediminas taip susižavėjo šiuo kampeliu, jog pastatė pilį, apkasė ją grioviu, pylimais ir pavadino Trakais. Čia dar visai neseniai buvo visiškai sunaikinti pagoniškos koplyčios pėdsakai, o dabar stovi tik viena pasvirusi karčema ir keletas sulinkusių trobelių. Nedidelė bažnytėlė, mūryta iš plytų, švari ir sutvarkyta, – vienintelis šio užkampio paminklas ir puošmena.“

Tiesos krislas

Žinoma, Trakus mylintys žmonės turi pagrindo pasipiktinti tokia nepatriotiška versija. „Prieštaraujame! Tikrai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė nebuvo tame užpečkyje – ji galėjo būti tik ežerais ir miškais apsuptuose Trakuose su nuostabiausia pilimi Galvės saloje, nes tik šis lietuviškas rojus yra vertas garbingos istorinės misijos!“, – maždaug taip įsivaizduokime pasipiktinusiųjų argumentus.

Deja, sutikti galima su vieninteliu dalyku – kad Trakų kraštovaizdis su pilimi saloje iš tiesų yra gražūs.

Tačiau šio pasakojimo esmė – visai ne tai, kad yra dveji Trakai, vieni iš kitų paveržę šlovę. Svarbiausia žinia – tai, kad šiandien mūsų šlovinamos netikrosios sostinės galėjo ir nelikti. Ją galėjo ištikti toks pats likimas, kaip ir Vytauto Didžiojo gimtinę Senuosius Trakus.

Juk tuo pačiu metu, kai Senieji Trakai grimzdo į nebūtį, Naujųjų Trakų miestelio gyventojai taip pat uoliai griovė Kęstučio ir Vytauto Didžiojo pilies mūrus. Viduramžių plytos bei akmenys buvo naudojamos palaikių namų, tvartų ir kitokių trobesių statybai. Ūkiškai mąstė senovės žmonės, kaip ir mes šiandien – ko čia tam grožiui dykai stovėti?Gyventi reikia, o ne grožėtis!

Tik vienišius Rezeknės iždininkas Jonas Odinecas 1788 m. balandžio 7 d. Trakų pilies teisme piktinosi, kad nors Trakų salos pilis „yra visos vaivadijos ir visos Lietuvos puošmena“, tačiau „tai, ko nenuniokojo priešas, naikina šiame krašte gimęs piktavalis žmogus”.

„Odinecai“ ir „bialogurskiai“

Ir įskundėAbiejų Tautų Respublikos pareigūnas tūlą mūro ardytoją A. Bialogurskį, ir pasmerkė būti amžinu Trakų vandalu! Nieko kito apie tautos paveldo naikintoją istorija daugiau ir nebeišsaugojo. Nors gal šiandien A. Bialogurskis galėtų pretenduoti ir į kur kas svarbesnį – rajono ar net respublikos „Paveldo perdirbimo antrinėmis žaliavomis komiteto“ pirmininko vaidmenį?

Šiais moderniais laikais tapo madinga nacionalinį paveldą traktuoti kaip bergždžią ir nepakeliamą naštą verslui, o štai XVIII amžiuje, dar prieš didžiąją okupaciją, Lietuvoje, pasirodo, buvo kažkaip kitaip. Ir šiandien akivaizdu: jei ne merdinčios, 1772 m. pradėtos naikinti respublikos pareigūno asmeninis ryžtas ginti Lietuvos paveldą teisme, Trakai galėjo taip ir likti tik „Naujaisiais Trakais“, kaip, pavyzdžiui, šiandieninė Naujoji Vilnia ar Naujoji Akmenė su niekam neįdomiomis vietinėmis problemomis.

Tiesiog Lietuvoje būtų dar vieni Trakai tarp šiandien egzistuojančių kitų keturiolikos – be legendos ir be perdėto didžiavimosi ne savo nuopelnais.

O kam čia dėkoti? 

Taigi, legenda buvo kuriama daugiau nei du šimtmečius – J. Odineco darbą pratęsė Vladislovas Sirokomlė (1823-1862), Juozapas Tiškevičius (1868-1917), Jonas Bulhakas (1876-1950), Adolfas Tautavičius (1925-2006), Stanislovas Mikulionis (1935-1992), Irena Čekanauskaitė ‑ Misiūnienė (1959–1992) bei dešimtys kitų garbingų lietuvių ir ne lietuvių. Ir ši legenda pagimdė tą šiandieninių Trakų tikrovę, kurios saldžiuosius vaisius kasdien raškosi daugelis trakiečių. Kaip nuo tos vienišos obels, nesusimąstydami, jog ne ji pati atbėgo į Lietuvos pakelę nuo šiaurės vakarinių Tian Šanio priekalnių, išgąsdinta pirmųjų Aleksandro Makedoniečio kariuomenės žingsnių.

Nieks neišmokė dėkoti Lietuvos senoliams, kurie jaunystėje sodino sodus prie savo namų, gal dėl to tokie keistai atlaidūs esame vagims, kurie tuos namus šluoja nuo žemės paviršiaus?