Vasario 2-oji – Lietuvos kaime vadinta Grabnyčiomis arba Gramnyčia. Pagal senolių išmintį – Grabnyčios, nes šventinamos graudulinės žvakės, o Gramnyčia – šventė Perkūno garbei, kurios metu liejamos žvakės, apsaugančios nuo perkūno, žaibų bei kitų negandų. Mitologijos tyrinėtojai linkę manyti, kad vasario 2-oji seniau buvo pirmoji iš devynių metinių dievaičio Perkūno pagerbimo švenčių. Matyt neatsitiktinai dar ir šiandien kaimuose žmonės šią šventę vadina Gramnyčiomis.
Šią dieną ar jos išvakarėse anksčiau visoje Lietuvoje žmonės liedavo arba sukdavo žvakes. Prisidarydavo jų tiek, kad užtektų visiems metams. Visoje Europoje žmonės tądien pašventintoms žvakėms skyrė ir tebeskiria ypatingą galią padėti nugalėti įvairias ligas, blogybes ir kitas nelaimes. Šios žvakės plačiai naudojamos buityje ir papročiuose. Kol dar nebuvo žaibolaidžių, žmonės labai bijojo perkūno sukelto žaibo, norėdami jo išvengti uždegdavo žvakę ant palangės artėjant audrai. Statant naują namą pirmojo sienojaus sunėrimuose išpjaudavo kryžmai griovelius ir įdėdavo po gabaliuką šventintos žvakės, kad perkūnas netrenktų. Sukryžiuoti žvakės gabaliukai būdavo dedami ir į naujus avilius, „kad velniai spiečiaus neišsivestų“, dūmais aprūkydavo avinį prieš suleisdami į jį bites. Pašventinta žvakė uždegama pagrindiniais žmogaus gyvenimo momentais: žmogui gimstant, vedant arba ištekant bei mirštant. Gimstant žmogui – kad gimdyvė kuo lengviau pagimdytų ir naujagimis gautų kuo geresnę dalią, vestuvių laikotarpiu – kad būtų kuo geresnė šeimyninė laimė. Prie mirštančiojo degama, kad vėlei nušviestų kelią į anapilį. Žvakė žibinama ir per gedulingus pietus, per mirusiojo metų sukaktį. Tuo tarsi užmezgamas gyvųjų ryšys su brangiais, jau iškeliavusiais amžinai, žmonėmis. Dažnai žvakė uždegama tuose namuose, kur yra sunkiai sergantis ligonis, smilkoma žvakės dūmais.
Ši prosenovinė šventė susijusi su pavasariu. Dar ir šiandien sakoma: “Nuo Grabnyčių nereikia šildyt gryčių”. Žmonės pagal Perkūno dienos orus spėdavo būsimųjų metų laikų orus. Šių metų vasario 2-oji buvo saulėta, su lengvu vėjeliu, nešalta. Pasak senolių – šiemet turėtų užderėti geras linų derlius, bet prastas javų derlius, žiema tikrai ilgai neužsitęs – ateis ankstyvas gražus pavasaris, o vasara žadama su perkūnijomis ir žaibais.
Šventės išvakarėse, vasario 1 d. popietę baltų kultūros entuziastai bei svečiai rinkosi į Trakų kultūros rūmus, kur Trakų krašto romuviečiai kartu su Trakų kultūros rūmų specialistais rengė Perkūno šventę. Renginio metu norėta atėjusius supažindinti su senąją Perkūno diena, plačiau papasakoti apie Grabnyčios (Gramnyčios) tradicijas, papročius, pagiedoti sutartinių bei liaudies dainų apie bites, nusilieti žvakę.
Vidmantas Velička tarė įžanginį žodį nuo Romuvos bendruomenės. Noriu pacituoti jo prasmingus žodžius, kuriais norėta pasakyti, kad žmogus turėtų gyventų išvien su gamta, būti jos dalimi: „Taip trumpai viešėdami čia žemėje, niekaip negalim sau pripažinti, kad esame maža gamtos dalis. Žiūrim į gražų gamtos vaizdą, pasaulį dalindami į dvi dalis. Ten gražu, o čia aš. Ten gražiai auga gamtą, o čia aš gražiai augu. Turėtume augti kartu.
Mes gyvenantys čia, šioje žemėje ir gavę gyvybę, mintis iš jos, savo prigimtimi mes nesame prašytojai. Na neturim savo raudų sienos, nekišam raštelių. Mes neprašome Dievo, mes esame su juo. Tokia mūsų, čia gyvenančių pasaulėjauta. Tai mūsų jausminis santykis su aplinka, mūsų dvasinė vienuma su gamta, Dievu ir Dievais, nepriklausomai nuo religijos ar tautybės.
Mes gimę čia, šitoje žemėje, esame visuomenė kaip medžiai augantys, skirtingi, bet augantys kartu, liesdamiesi šakomis. Kaip augmenija, palaikydami, prisitaikydami taip, kad augtume visi. Augtume su pagarba protėviams ir gamtos šventumui. Augtume per gamtos gyvybę, jos darną, dieviškumą, per doros aukso taisyklę – daryti kitam žmogui ar gyvai būtybei tą, ko norėtume, kad tau būtų daroma.
Perkūno Diena, mūsų gyvenimo ratą dalina į dvi dalis. Į žiemą ir vasarą. Nuo vasario prasideda rėdos rato keliavimas į šilumą, to mums visiems taip reikia, kad augtume. Mums visada reikia dvasinės šilumos iš augančio šalia. Lai tai padeda mums gražiai augti šitoje žemėje.“
Audrius Kasperavičius atliko ugnies apeigas Gabijai bei Perkūnui ir paaiškino jų prasmę senojoje baltų kultūroje.
Trakų kultūros rūmuose žvakes lieti padėjo VšĮ „Trakų neįgaliųjų užimtumo centro“ darbuotojai Saulius Ramanauskas, Gendrikas Bušinskas ir direktorius Juozas Norinkevičius. Susirinkusios moterys pačios suko knatus žvakėms iš lino plaušų. Pasak Juozo, žvakės liejimas turi būti atsakingas, mintys turi būti švarios, reikia klausyti bitininko nurodymų ir paaukoti už vašką tolesniam bičių gyvenimui. Žvakes reikia lieti ne asmeniškai sau, o vieni kitiems (kaip bitės!). Beliejant žvakes Juozas Norinkevičius visiems pasakojo apie bites, lygino bičių šeimyną su žmonių šeimos prototipu, o vašką – su bitės kūnu. Visą žvakių liejimo laiką visi kartu giedojome senąsias polifonines giesmes – sutartines bei lietuvių liaudies dainas, kuriose apdainuojamos ar minimos bitės. Senosiose liaudies dainose – dažnos bičių ir žmonių paralelės, lyginamas bitės ir žmogaus (ypač mergelės) darbštumas. Pirmosios žvakės buvo skiriamos tiems, kas namuose turi ligonių ar didelių bėdų. Likusias draugiškai pasidalijo, kad kiekvienai šeimai tektų po žvakę ir esant reikalui galėtų apsaugoti namus bei šeimyną nuo visokių negandų.
Išliejus žvakes ir pagiedojus sutartinių visi bičiuliškai dalijosi suneštinėmis vaišėmis, ragavo bitelių sunešto Trakų krašto grikinio medaus, dalijosi patirtimi, įžvalgomis bei atradimais.
Dalia Mockevičienė
Trakų kultūros rūmų etnografė
Vasario 2-oji – Lietuvos kaime vadinta Grabnyčiomis arba Gramnyčia. Pagal senolių išmintį – Grabnyčios, nes šventinamos graudulinės žvakės, o Gramnyčia – šventė Perkūno garbei, kurios metu liejamos žvakės, apsaugančios nuo perkūno, žaibų bei kitų negandų. Mitologijos tyrinėtojai linkę manyti, kad vasario 2-oji seniau buvo pirmoji iš devynių metinių dievaičio Perkūno pagerbimo švenčių. Matyt neatsitiktinai dar ir šiandien kaimuose žmonės šią šventę vadina Gramnyčiomis.
Šią dieną ar jos išvakarėse anksčiau visoje Lietuvoje žmonės liedavo arba sukdavo žvakes. Prisidarydavo jų tiek, kad užtektų visiems metams. Visoje Europoje žmonės tądien pašventintoms žvakėms skyrė ir tebeskiria ypatingą galią padėti nugalėti įvairias ligas, blogybes ir kitas nelaimes. Šios žvakės plačiai naudojamos buityje ir papročiuose. Kol dar nebuvo žaibolaidžių, žmonės labai bijojo perkūno sukelto žaibo, norėdami jo išvengti uždegdavo žvakę ant palangės artėjant audrai. Statant naują namą pirmojo sienojaus sunėrimuose išpjaudavo kryžmai griovelius ir įdėdavo po gabaliuką šventintos žvakės, kad perkūnas netrenktų. Sukryžiuoti žvakės gabaliukai būdavo dedami ir į naujus avilius, „kad velniai spiečiaus neišsivestų“, dūmais aprūkydavo avinį prieš suleisdami į jį bites. Pašventinta žvakė uždegama pagrindiniais žmogaus gyvenimo momentais: žmogui gimstant, vedant arba ištekant bei mirštant. Gimstant žmogui – kad gimdyvė kuo lengviau pagimdytų ir naujagimis gautų kuo geresnę dalią, vestuvių laikotarpiu – kad būtų kuo geresnė šeimyninė laimė. Prie mirštančiojo degama, kad vėlei nušviestų kelią į anapilį. Žvakė žibinama ir per gedulingus pietus, per mirusiojo metų sukaktį. Tuo tarsi užmezgamas gyvųjų ryšys su brangiais, jau iškeliavusiais amžinai, žmonėmis. Dažnai žvakė uždegama tuose namuose, kur yra sunkiai sergantis ligonis, smilkoma žvakės dūmais.
Ši prosenovinė šventė susijusi su pavasariu. Dar ir šiandien sakoma: “Nuo Grabnyčių nereikia šildyt gryčių”. Žmonės pagal Perkūno dienos orus spėdavo būsimųjų metų laikų orus. Šių metų vasario 2-oji buvo saulėta, su lengvu vėjeliu, nešalta. Pasak senolių – šiemet turėtų užderėti geras linų derlius, bet prastas javų derlius, žiema tikrai ilgai neužsitęs – ateis ankstyvas gražus pavasaris, o vasara žadama su perkūnijomis ir žaibais.
Šventės išvakarėse, vasario 1 d. popietę baltų kultūros entuziastai bei svečiai rinkosi į Trakų kultūros rūmus, kur Trakų krašto romuviečiai kartu su Trakų kultūros rūmų specialistais rengė Perkūno šventę. Renginio metu norėta atėjusius supažindinti su senąją Perkūno diena, plačiau papasakoti apie Grabnyčios (Gramnyčios) tradicijas, papročius, pagiedoti sutartinių bei liaudies dainų apie bites, nusilieti žvakę.
Vidmantas Velička tarė įžanginį žodį nuo Romuvos bendruomenės. Noriu pacituoti jo prasmingus žodžius, kuriais norėta pasakyti, kad žmogus turėtų gyventų išvien su gamta, būti jos dalimi: „Taip trumpai viešėdami čia žemėje, niekaip negalim sau pripažinti, kad esame maža gamtos dalis. Žiūrim į gražų gamtos vaizdą, pasaulį dalindami į dvi dalis. Ten gražu, o čia aš. Ten gražiai auga gamtą, o čia aš gražiai augu. Turėtume augti kartu.
Mes gyvenantys čia, šioje žemėje ir gavę gyvybę, mintis iš jos, savo prigimtimi mes nesame prašytojai. Na neturim savo raudų sienos, nekišam raštelių. Mes neprašome Dievo, mes esame su juo. Tokia mūsų, čia gyvenančių pasaulėjauta. Tai mūsų jausminis santykis su aplinka, mūsų dvasinė vienuma su gamta, Dievu ir Dievais, nepriklausomai nuo religijos ar tautybės.
Mes gimę čia, šitoje žemėje, esame visuomenė kaip medžiai augantys, skirtingi, bet augantys kartu, liesdamiesi šakomis. Kaip augmenija, palaikydami, prisitaikydami taip, kad augtume visi. Augtume su pagarba protėviams ir gamtos šventumui. Augtume per gamtos gyvybę, jos darną, dieviškumą, per doros aukso taisyklę – daryti kitam žmogui ar gyvai būtybei tą, ko norėtume, kad tau būtų daroma.
Perkūno Diena, mūsų gyvenimo ratą dalina į dvi dalis. Į žiemą ir vasarą. Nuo vasario prasideda rėdos rato keliavimas į šilumą, to mums visiems taip reikia, kad augtume. Mums visada reikia dvasinės šilumos iš augančio šalia. Lai tai padeda mums gražiai augti šitoje žemėje.“
Audrius Kasperavičius atliko ugnies apeigas Gabijai bei Perkūnui ir paaiškino jų prasmę senojoje baltų kultūroje.
Trakų kultūros rūmuose žvakes lieti padėjo VšĮ „Trakų neįgaliųjų užimtumo centro“ darbuotojai Saulius Ramanauskas, Gendrikas Bušinskas ir direktorius Juozas Norinkevičius. Susirinkusios moterys pačios suko knatus žvakėms iš lino plaušų. Pasak Juozo, žvakės liejimas turi būti atsakingas, mintys turi būti švarios, reikia klausyti bitininko nurodymų ir paaukoti už vašką tolesniam bičių gyvenimui. Žvakes reikia lieti ne asmeniškai sau, o vieni kitiems (kaip bitės!). Beliejant žvakes Juozas Norinkevičius visiems pasakojo apie bites, lygino bičių šeimyną su žmonių šeimos prototipu, o vašką – su bitės kūnu. Visą žvakių liejimo laiką visi kartu giedojome senąsias polifonines giesmes – sutartines bei lietuvių liaudies dainas, kuriose apdainuojamos ar minimos bitės. Senosiose liaudies dainose – dažnos bičių ir žmonių paralelės, lyginamas bitės ir žmogaus (ypač mergelės) darbštumas. Pirmosios žvakės buvo skiriamos tiems, kas namuose turi ligonių ar didelių bėdų. Likusias draugiškai pasidalijo, kad kiekvienai šeimai tektų po žvakę ir esant reikalui galėtų apsaugoti namus bei šeimyną nuo visokių negandų.
Išliejus žvakes ir pagiedojus sutartinių visi bičiuliškai dalijosi suneštinėmis vaišėmis, ragavo bitelių sunešto Trakų krašto grikinio medaus, dalijosi patirtimi, įžvalgomis bei atradimais.
Dalia Mockevičienė
Trakų kultūros rūmų etnografė
